Pats Neptūnas, kaip ir kiti Saulės sistemos dujiniai milžinai, neturi kieto paviršiaus, tad kosminę koloniją būtų galima steigti didžiausiame Neptūno mėnulyje – Tritone. Kurį, beje, iki šiol yra aplankęs vienintelis zondas – 1989 m. vasarą per Neptūno sistemą praskriejo "Voyager 2", kuriam pavyko nufotografuoti tik pietinį Tritono pusrutulį.
Iš nuotraukų paaiškėjo, kad Tritono paviršius sudarytas iš uolų ir azoto ledo. Mėnulio paviršiuje yra ir labai lygių, ir krateriais sėte nusėtų regionų. Lygumos – dulkių ir azoto dujų kamuolių rezultatas. Tie kamuoliai veržiasi iš Tritono plutos ir švelniai pasklinda po retą Tritono atmosferą. Ar labai pavojingi būtų tie geizeriai stovintiems netoli jų, nežinia.
"Tas dulkių ir dujų debesų aktyvumas mums dar mažai žinomas, - pripažįsta Londono Imperatoriškojo koledžo (JK) kosmoso fizikas Adamas Mastersas. – Aš verčiau būčiau atsargus ir mėginčiau likti nuo tokių geizerių kuo atokiau."
Žiema ir vasara trunka po 80 metų
Nors retoje Tritono atmosferoje būna lengvų vėjų, stovėdamas mėnulio paviršiuje jų nepajustum. „Jausmas būtų labai panašus, kaip ir stovint mūsų Mėnulyje, – patvirtino A. Mastersas. – Deja, Tritono atmosfera yra per daug reta, kad dangus ten būtų nusidažęs kokia nors spalva – dangaus skliautas Tritone visada juodas.“
Neptūnas aplink Saulę apkeliauja tik per 165 metus, todėl poliarinės žiemos ir poliarinės vasaros Tritone trunka po 80 metų. Dėl saulės šviesos Tritone atsiranda metų laikų ir atmosferos slėgio pokyčiai: atmosfera sutankėja, kai saulė pakaitina azoto, metano ir smalkių (anglies monoksido) ledą, o ledas pradeda garuoti, praleisdamas skystą būvį (toks kietų kūnų garavimas vadinamas sublimacija).
Saulės sistemos šalčio polius
Skaičiuojama, jog po Voyager 2 apsilankymo 1989 m. atmosferos slėgis pietiniame Tritono pusrutulyje turėjo padidėti net 4 kartus. Vis dėlto atmosferos slėgis Tritone už atmosferos slėgį Žemėje mažesnis net 20 tūkst. kartų.
Jei tektų gyventi Tritone, pasidžiaugti temperatūriniais metų laikų pokyčiais nebūtų galimybių. Vidutinė temperatūra Tritone siekia apie -235°C. Tritonas yra šalčiausias žinomas Saulės sistemos kūnas.
Prieš eismą
Ne mažiau įdomu ir tai, kad Tritonas susiformavo ne iš Neptūno formavimosi liekanų – labiausiai tikėtina, kad Neptūnas pasigavo iš kažkur toliau atklydusį Tritoną. Dėl šios priežasties Tritonas yra vienintelis natūralus palydovas Saulės sistemoje, kuris aplink planetą sukasi kryptimi, priešinga tos planetos sukimosi krypčiai.
Jei tektų gyventi toje Neptūno mėnulio srityje, kurioje būna ir diena, ir naktis (o para Tritone trunka apie 6 Žemės paras), Saulė danguje būtų tik vakaruose kylantis, o rytuose besileidžiantis spindulingas taškas.
Vienintelė pasvira palydovo orbita Saulės sistemoje
Dar viena Tritono orbitos ypatybė – posvyris Neptūno orbitinės plokštumos atžvilgiu. Tad, jei būtumėte į Neptūną visad atgręžtoje Tritono pusėje, galėtumėte grožėtis ne tik Neptūno pusiauju, bet ir šiauriniu bei pietiniu ašigaliu – pakaitomis.
„Tokių sąlygų nėra jokiame kitame Saulės sistemos mėnulyje, – pabrėžia A. Mastersas. – Kadangi Neptūnas Tritono danguje atrodytų 10 kartų didesnis už Mėnulį Žemės danguje, iš Tritono būtų galima stebėti visus įdomiausius Neptūno paviršiaus darinius.“
Niekas nežino, ar Tritone yra kokių nors geologinių įdomybių, kurias būtų verta aplankyti. Vis dėlto, jei nuspręstumėte šį Neptūno palydovą apžygiuoti pėsčiomis, tam, A. Masterso teigimu, turėtų pakakti apie 70-ies žemiškų parų. Žinoma, iš pradžių priprasti prie menkutės Tritono gravitacijos ir išmokti vaikščioti, esant vos 8 proc. Žemės arba pusei Mėnulio traukos. Žygio metu tiesiogiai pabendrauti su Žeme nebūtų jokių šansų. Šviesos bangų (ir radijo bangų) signalas iš Tritono į Žemę keliautų apie 4 valandas ir tiek pat laiko atgal.
