„Ar tu klausaisi manes? Ar aš tau neliepiau apsirengti? Aliooo?! Lauke šalta...“ - štai tokiu principu vyksta daugelis dialogų tarp tėvų ir jų mažųjų atžalų. Atrodo, tarsi viskas, kas jiems sakoma, arba negirdima, arba pro vieną ausį įeina ir pro kitą iškrenta. Tačiau iš tikrųjų šis procesas vyksta kiek kitaip.
Naujausio tyrimo metu nustatyta, kad maži vaikai klausosi ir viską girdi, tiesiog jie saugo šią informaciją vėlesniam panaudojimui.
„Aš ėmiausi šios studijos tikėdamasi visiškai kitokių rezultatų“, - sako Kolorado universiteto Boulderyje psichologijos profesorė Yuko Munakata. „Pažintinės raidos srityje yra atlikta daug tyrimų, iš kurių beveik visi vadovaujasi prielaida, kad vaikai iš esmės yra mažos suaugusiųjų versijos ir kad jie bando daryti tuos pačius veiksmus kaip ir suaugę, tačiau jie tokių veiksmų paprasčiausiai nėra išlavinę. Mums pavyko įrodyti tai, kad jie daro kai ką visiškai skirtingo“, - teigia mokslininkė.
Munakata kartu su kolegomis eksperimentui atlikti panaudojo kompiuterinį žaidimą ir specialų įrenginį, matuojantį akies vyzdžio skersmenį. Pagal tokio matavimo rezultatus buvo sprendžiama apie 3,5 ir 8 metų amžiaus vaikų pažintines pastangas analizuoti aplinką. Žaidimo metu vaikai buvo mokomi paprastų taisyklių, apibūdinančių du animacinius herojus - Blue iš serialo „Blue‘s Clues“ ir SpongeBob SquarePants - ir pastarųjų pomėgius. Vaikams buvo sakoma, kad vienas jų mėgsta, pavyzdžiui, arbūzus, ir jie turėdavo spausti besišypsantį vieno ir liūdną kito herojaus veidelį.
„Vyresni vaikai šią seką iššifravo lengvai, nes jie sugeba prognozuoti atsakymą dar prieš ekrane atsirandant objektui“, sako tyrime dalyvavęs doktorantas Christopher‘is Chatham‘as. „Tačiau mažieji jų kolegos taip numatyti negali. Vietoj to jie viską daro lėčiau, ir protines pastangas deda tik tada, kai ekrane pasirodo arbūzo vaizdas - tarsi jie bandytų prisiminti prieš tai matytą herojų“. Vyzdžio skersmens matavimai parodė, kad trimečiai vaikai neplanuoja ateities, tačiau vien dabartyje taip pat negyvena. Vietoj to jie „išsikviečia“ praeitį, kai jiems to prireikia. „Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad lauke yra šalta ir jūs sakote savo trimečiam vaikui pasiimti savo švarkelį iš miegamojo ir pasiruošti ėjimui į lauką. Jūs tikriausiai tikėsitės, kad vaikas susiplanuos šiuos labai artimos ateities veiksmus, galvodami, kad lauke yra išties šalta ir apsirengus jiems bus šilčiau. Tačiau mes manome, kad jų smegenyse logika veikia kiek kitaip. Vietoj to jie išbėga į lauką, pamato, kad ten šalta, ir tada iš atminties susigrąžina informaciją apie tai, kur padėtas jų švarkelis, ir tada eina jo pasiimti“.
Mokslininkai tikisi, kad jų atradimas padės realiose situacijose. „Jei jūs tiesiog nuolat kartojate tą patį dalyką, kuriam reikia išankstinio vaiko pasiruošimo, tai gali būti neefektyvu. Efektyviau būtų kaip nors sukelti šią atminties reakciją, labiau pabrėžiant tą problemą, su kuria jiems teks susidurti. Pavyzdžiui, būtų galima pasakyti - žinau, kad nenori rengtis, bet kai vėliau bus šalta, prisimink, kad savo švarkelį gali pasiimti iš miegamojo“.
