Daugelis žymiausių kūrėjų-genijų sirgo psichikos ligomis, pradedant dailininkais Vincentu van Goghu ar Frida Kahlo, baigiant literatūros milžinais Virginia Woolf ar Edgaru Allanu Poe.
Šiandien legendinis ryšys tarp genialumo ir beprotybės jau nebėra tik įrodymais nepagrįstas teiginys. Vis daugiau tyrimų rodo, kad šie du žmogaus proto ekstremumai susiję, o mokslininkai jau pradeda suprasti, kodėl, rašo lifeslittlemysteries.com.
Neseniai atliktus ir dar vykdomus tyrimus šia tema aptarė į penktąjį Pasaulio mokslo festivalį Niujorke susirinkę ekspertai. Trys iš jų patys serga psichikos ligomis.
Johno Hopkinso universiteto medicinos mokyklos psichologė Kay Redfield Jamison teigė, kad 20 ar 30 mokslinių tyrimų rezultatai paremia sąvoką „kankinamas genijus“. Kalbant apie įvairias psichozės rūšis, atrodo, kad kūrybiškumas labiausiai susiję su nuotaikos sutrikimais ir ypač – bipoliniu sutrikimu (maniakine depresija), kuris kamuoja ir pačią K. Jamison.
Pavyzdžiui, viename tyrime matuotas 700 tūkst. šešiolikmečių švedų intelektas, o po dešimtmečio analizuota, kurie jų susirgo psichinėmis ligomis. Stulbinantys rezultatai paskelbti 2010 metais.
„Jie nustatė, kad žmonės, kurie pranoko kitus būdami 16-os, keturis kartus labiau buvo linkę susirgti maniakine depresija“, – teigė mokslininkė.
Maniakinė depresija pasižymi ryškiu nuotaikų svyravimu – nuo didžiulės laimės (vadinamos „manija“) iki gilios depresijos. Kaip toks brutalus ciklas pagimdo kūrybiškumą? Kito konferencijos dalyvio Jameso Fallono, Kalifornijos Irvine universiteto neurobiologo, tyrimas pateikia atsakymą.
„Maniakine depresija sergantys žmonės linkę kurti, kai vaduojasi iš gilios depresijos“, – teigė jis.
Kai tokio paciento nuotaika pagerėja, pakinta ir jo smegenų aktyvumas: aktyvumas žemesnėje smegenų srityje, vadinamoje frontaline žieve, sumažėja, tačiau padidėja aukščiau esančioje šios žievės srityje.
Lygiai tokie patys pokyčiai vyksta ir tuomet, kai žmogų užklumpa kūrybiškumo protrūkiai.
„Egzistuoja ryšys tarp šių schemų, susijusių su maniakine depresija ir kūrybiškumu“, – tvirtino J. Fallonas.
Aiškindama, kaip procesai smegenyse pavirsta sąmoninga mintimi, protinės sveikatos teisės profesorė iš Pietų Kalifornijos universiteto Elyn Saks teigė, kad psichoze sergantys žmonės ne taip gerai filtruoja dirgiklius kaip kiti. Vietoj to, jie sugeba vienu metu puoselėti vienas kitam prieštaraujančius sumanymus. Taip jie pastebi laisvas asociacijas, kurių daugumos žmonių nesąmoningos smegenys nelaiko pakankamai vertingomis, kad siųstų į mūsų sąmonės paviršių. Nors nesąmonių įsiveržimas į sąmoningą mintį gali būti trikdantis ir neįveikiamas, „jis gali būti ir gana kūrybingas“, teigė E. Saks, jaunystėje susirgusi šizofrenija.
Pavyzdžiui, žodžių asociacijų tyrimai, kuriuose dalyvių prašoma surašyti visus žodžius, kurie šauna į galvą išgirdus žodį-dirgiklį (pavyzdžiui, „tulpė“), parodė, kad maniakine depresija sergantys žmonės, apimti nestiprios manijos, per duotą laiko tarpą gali sugalvoti trigubai daugiau asociacijų nei kiti žmonės. Tačiau kaip tai sukelia genialumo prasiveržimus? Gali būti, kad turint daugiau nenuslopintų idėjų, egzistuoja didesnė tikimybė sukurti ką nors nuostabaus.
Žinoma, niekas netrykšta kūrybine energija per gilios depresijos ar šizofrenijos priepuolį. Be kita ko, šios ligos silpnina ir net kelia grėsmę gyvybei, teigia mokslininkai, ir nors visuomenė pelnosi iš savo kankinamų genijų produktyvumo, šie individai ne visuomet mano, kad jų genialumo momentai verti užsitęsusių kančių.
„Manau, kad kūrybingumas yra tik viena dalis to, kas paprastai būna bloga“, – teigė E. Saks.
