Pasiūlyta apjungti kvantinės mechanikos ir bendrosios reliatyvumo teorijos numatytų kirmgraužų koncepcijos idėjas – rašo Space.com
Kirmgraužos – tai lyg tuneliai erdvėlaikyje, kurie teoriškai galėtų jungti du tolimus visatos taškus, išeidami už mums įprastų fizikinių dėsnių rėmų. Nors kirmgraužų egzistavimas realybėje niekada mokslininkų nebuvo pilnai įrodytas, šiuolaikinė teorinė fizika tokių darinių egzistavimui visatoje neprieštarauja. Kirmgraužų egzistavimas pirmąkart buvo išpranašautas A. Einšteino bendrosios realiatyvumo teorijos pagrindu dar 20 a. pradžioje, tačiau labiau šiuo klausimu taip ir nebuvo pasistūmėta iki pat mūsų dienų.
Dabar kelios mokslininkų grupės mano, jog jiems pavyko sukurti teoriją, apjungiančią kvantinėje mechanikoje bei bendrojoje reliatyvumo teorijoje vyraujančias idėjas. Jeigu tai būtų tiesa, tai labai pasitarnautų stengiantis paaiškinti esminius mūsų visatos veikimo principus – nuo mažiausiųjų, vykstančių subatominiame lygyje, iki didžiausiųjų kosmologiniu mastu vykstančių, procesų.
A. Einšteino sugalvotoje bendrojoje reliatyvumo teorijoje kirmgraužos, mokslininkų bedruomenėje dar vadinamos Einsteino – Roseno tiltais, gali egzistuoti kaip tam tikri tuneliai erdvėlaikyje, jungiantys tarpusavyje juodąsias bedugnes. Pakankamai įdomus ir vertas dėmesio yra faktas, jog kvantinėje mechanikoje taipogi egzistuoja panašus fenomenas, vadinamas kvantiniu susietumu (angl. quantum entanglement), ir įgalinantis elementariąsias daleles keistis informacija subatominiu lygiu, visiškai neatsižvelgiant į tarp jų esantį atstumą. Anot mokslininkų, kvantinis susietumas, nors ir atrodo labai keistas reiškinys (kaip ir viskas kvantinėje mechanikoje), yra labai svarbus kvantinės mechanikos mozaikos komponentas, be kurio negalėtų egzistuoti pasaulis, kokį esame įpratę matyti.
Neseniai, mokslininkų komanda, sudaryta iš Prinstono ir Stanfordo universitetų kosmologų, paskelbė sukūrę teoriją, susiejančią galimą kirmgraužų egzistavimą su kvantinio susietumo fenomenu kvantinėje mechanikoje. Jie teigia pasiūlę teoriją, kaip būdą, dviejų, kvantiniu susietumu susietų, juodųjų bedugnių būsenai nusakyti. Kvantiškai susietos juodosios bedugnės gali susidaryti kai kuriais atvejais, bet nevisada.
Pavyzdžiui, vienu metu visatoje gimusios juodosios bedugnės turėtų turėti automatiškai įgimtą kvantinį susietumą viena kitos atžvilgiu. Taipogi Hawking’o radiaciją skleidžiančios juodosios bedugnės išspinduliuojama energija/medžiaga galėtų pati, dėl vis didėjančios tarpusavio gravitacijos, suformuoti naują juodąją bedugnę ir taip susieti save kvantiniu susietumu su ją sukūrusia motinine juodąją bedugne. Tarp šių susietųjų juodųjų bedugnių poros egzistuotų erdvėlaikio tunelis arba kirmgrauža.
Nors visa tai kol kas atrodo gana neįtikinama, tačiau, anot mokslininkų, ateityje ši teorija galėtų pasitarnauti, ieškant būdų, kaip apjungti kvantinės mechanikos ir bendrosios reliatyvumo teorijos idėjas į vieną visumą bei geriau suprasti juodosiose bedugnėse vykstančius fizikinius procesus.
Robertas Naudžiūnas
