>> to europietis :

tikrai objektyviai papyldei sia skilti- dekui :)

sėkmės kinams. tik nemanau, ar jiems tai pavyks. juk amerikeičiai atsisakė investuoti į menulio tyrimus ir ji stebes tik per visokius aparatus

Kinai bando tik nukeliaut iki menulio, o USA pries puse amziaus islipe tipo buvo. Absurdas nesamone xD

nu tie kinai FAKE daro pastoviai:DD

Po to sekė laikotarpis nuo Šaltojo karo pabaigos iki 2007 – tai pavieniai skrydžiai į Mėnulį. Tie pavieniai skrydžiai vyko pagal tam tikrą logiką. Šis laikotarpis ypatingas tuo, kad po SSSR žlugimo JAV liko vienintelė supervalstybė ir tuo būdu įgijo monopolisto teises daugelyje sričių ilgam laikotarpiui. Buvo laukiama, kad pasibaigus Šaltajam karui JAV su dideliu entuziazmu pradės forsuoti naujas pilotuojamas kosmines programas. Deja, mes visi iš savo patirties žinome, kad monopolis nebūtinai veda prie progreso. Dažniau būna atvirkščiai.
Praėjus šiek tiek laiko paaiškėjo, kad NASA nė nesiruošia keisti Šatlų į kokią nors naujesnę techniką ir tuo labiau nesiruošia atnaujinti pilotuojamus skrydžius į Mėnulį. Nors tuo metu būta l.įvairių konstruktyvių pasiūlymų, bet NASA galutiniame rezultate visus tokius projektus nublokšdavo į šalį. Nieko nepadarysi, monopolistas visuomet yra teisus.
Mėnulis ir toliau nebuvo prioritetas šiame etape, bet galu gale po daugelio metų pertraukos šis dangaus kūnas bent buvo vėl prisimintas kosminės technikos kūrėjų.
NASA yra valstybinė organizacija išlaikoma už JAV mokesčių mokėtojų pinigus, todėl logiška, kad po Šaltojo karo pabaigos iš šios organizacijos buvo pareikalauta keisti prioritetus daugiau dėmesio skiriant grynai taikiems moksliniams kosmoso tyrimams. Ir ledai pajudėjo. NASA pradėjo įsisavinti vieną po kitos Saulės sistemos tyrimų nepilotuojamų skrydžių programas, nors ne visos jos sklandžiai įsivažiavo iš karto dėl įvairių biurokratinių kliūčių. Ir nors šių nepilotuojamų aparatų tikslas nebuvo Mėnulis, bet buvo pradėtos naudoti l.sudėtingos orbitos šių aparatų skrydžiams link tikslo ir Mėnulį kartais jie praskriedavo pakeliui link savo pagrindinio tikslo. Tokiu būdu būdavo pasinaudojama palankia proga tyrinėti ir Mėnulį pro jį praskriejant.
Pirmas JAV tiesiogiai į Mėnulį paleistas palydovas po daugelio metų pertraukos buvo CLEMENTINE. Tai buvo bendras NASA ir JAV Gynybos ministerijos projektas. Idomi šio projekto motyvacija: šiaip šio kosminio aparato tikslas buvo išbandyti naujoviškos įrangos ištvermingumą tolimajame kosmose (tolimajame kosmose žymiai didesnė kosminė radiacija nei artimajame kosmose) bei naujovišką autonominę navigacinę įrangą. O Mėnulis buvo TIK PRIEMONĖ aukščiau nurodytam tikslui pasiekti, t.y. buvo tik objektas pratestuoti naują įrangą.
Po to, JAV paleido į Mėnulį nepilotuojamą aparatą LUNAR PROSPECTOR. Bet vėlgi tai nebuvo skrydis pagal kokią nors brangią ir prioritetinę JAV valstybinę programą (tokią programą JAV praktiškai realizavo tik 2009 m.). Tai buvo projektas NASA vykdomo pigaus biudžeto programos DISCOVERY rėmuose. DISCOVERY programos tikslas buvo ne realizuoti brangius ir prioritetinius NASA skrydžius į kosmosą, bet sudominti kosminėmis technologijomis kitas institucijas- pirmiausiai mokslo įstaigas (studentus) bei atrinkti ir praktiškai realizuoti kosmoso įsisavinimo įdėjas iš tokių institucijų. Taip gimė LUNAR PROSPECTOR projektas. Didžiausia sensacija buvo, kad palyginti pigus aparatas LUNAR PROSPECTOR pirmasis pastebėjo vandenį Mėnulio ašigaliuose, bet kadangi šis nepilotuojamas aparatas buvo pigus, mokslininkai neskubėjo kategoriškai tvirtinti, kad tikrai Mėnulyje esama vandens. Reikėjo brangesnių kosminių programų, kad tobulesnė ir brangesnė įranga patvirtintų arba paneigtų LUNAR PROSPECTOR atradimą. Ir toks patvirtinimas įvyko 2009 m. pabaigoje.
Paleido savo palydovą į Mėnulį ir ES, tai – SMART-1. Bet vėlgi šio etapo metu ES požiūris į Mėnulio įsisavinimą niekuo nesiskyrė nuo JAV: t.y. Mėnulis nebuvo prioritetas, tačiau palankiai progai pasitaikius galima leisti dirbtinį palydovą į Mėnulį. Todėl, mažam SMART-1 paleisti buvo naudojama ne specialiai šiam tikslui skirta raketa (tai būtų buvusi perdaug didelė prabanga), bet mažas SMART-1 buvo įkištas į vieną iš ARIANE-5 raketų tik kaip papildomas krovinys. Vėlgi SMART-1 pagrindinis tikslas buvo išbandyti naujus joninius variklius, o Mėnulis buvo tik priemonė pratestuoti įrangą. T.y. jeigu aparatas pasieks Mėnulį, vadinasi joniniai varikliai veikia.
Taip ir pasibaigė šis etapas. Naujas etapas prasidėjo kažkur nuo 2007 m. Šiame etape įvyko didelės permainos. Pasaulinėje arenoje sustiprėjo ES ir Kinijos įtaka bei ekonominė galia, pradėjo atsipeikėti Rusija po SSSR žlugimo ir su tuo JAV buvo priversta vis labiau skaitytis. Didžiųjų valstybių požiūris į Mėnulio tyrimus pasikeitė 180 laipsnių kampu. Tokioms sąlygoms esant prasidejo MĖNULIO LENKTYNĖS-2.

Nu ka galiu pasakyti COOL !

Toliau, laikotarpis iki 1990-tujų buvo išvis “balta dėmė” Mėnulio tyrimo istorijoje, praktiškai šiuo laikotarpiu nebuvo jokių Mėnulio tyrimų panaudojant palydovus. Tačiau kosminės technikos kūrėjai be darbo neliko, netgi atvirkščiai – darbo jiems padaugėjo, bet visiškai pasikeitė prioritetai.
Šio laikotarpio metu priešprieša tarp JAV ir SSSR buvo pasiekusi kulminacinį tašką po to kai SSSR kariuomenė įžengė į Afganistaną. Todėl prioritetai buvo teikiami toms kosminėmis programoms, kurios buvo artimiau susiję su kariniais reikalais. Be kita ko, Šatlus buvo planuojama plačiai naudoti kariniams reikalams.
Esant tokiai situacijai pasaulyje nenuostabu, kad nuo 8-tojo dešimtmečio pabaigos iki pat Šaltojo karo pabaigos JAV nepaleido į tolimąjį kosmosą (toliau negu orbita aplink Žemę) mokslinių tyrimų tikslais nei vieno palydovo. O apie Mėnulio tyrimų atnaujinimą tuo laikotarpiu net kalbų nebuvo, tai buvo išvis anti-prioritetas. Buvo argumentuojama, kad viskas ką reikia žinoti apie Mėnulį jau sužinota anksčiau ir nėra ko švaistyti šiam reikalui resursus. SSSR irgi šiuo laikotarpiu labiau už Mėnulį rūpėjo kariniai reikalai.
Kita vertus, objektyvumo delei reikia paminėti, kad SSSR, skirtingai negu JAV kuri rūpestingai rinkosi prioritetus, matė prasmę šiuo laikotarpiu tęsti ir brangią Veneros tyrimo programą, ir vystė brangią kosminę “BURAN” programą bei daugelį kitų brangių karinių (įskaitant l.brangių didelių jūrų lėktuvnešių statybą, kurių niekada anksčiau SSSR nereikėjo, toliau, naujai kuriamas SSSR viršgarsinis strateginis bombonešis TU-160 turėjo būti gerokai didesnis už analogiškos paskirties JAV B-1, taigi tuo pačiu ir gerokai brangesnis) ir ne visai karinių programų, todėl nieko nuostabaus, kad prie viso šito dar prisidėjus ir naftos kainų kritimui 9-tojo dešimtmečio pabaigoje SSSR įvyko “ekonominio burbulo sprogimas”. Netrukus SSSR suiro, pasibaigė Šaltasis karas ir prasidėjo naujas etapas.
Po to sekė laikotarpis nuo Šaltojo karo pabaigos iki 2007 – tai pavieniai skrydžiai į Mėnulį. Tie pavieniai skrydžiai vyko pagal tam tikrą logiką. Šis laikotarpis ypatingas tuo, kad po SSSR žlugimo JAV liko vienintelė supervalstybė ir tuo būdu įgijo monopolisto teises daugelyje sričių ilgam laikotarpiui. Buvo laukiama, kad pasibaigus Šaltajam karui JAV su dideliu entuziazmu pradės forsuoti naujas pilotuojamas kosmines programas. Deja, mes visi iš savo patirties žinome, kad monopolis nebūtinai veda prie progreso. Dažniau būna atvirkščiai.

Geriau ne mėnulin raketą leistų, bet pavalgydintų alkstančius

Akmenukai, smėliukas ir molis

Viskas yra tas pats