Daugelis dalykų, kuriuos manome esant faktais, turi galiojimo laiką, bet gerai tai, kad galime jį numatyti.
Odontologų mokykloje mano senelį mokė apie chromosomų skaičių žmogaus ląstelėje. Bet buvo problema.
Biologai pamatė žmogaus ląstelių branduolius 1912 metais ir suskaičiavę 48 chromosomas, tvarkingai surašė į senelio studijuotus vadovėlius. 1953 metais žymus ląstelių biologas Leo Sachsas netgi pasakė, kad „48 diploidinės chromosomos gali būti laikomos nustatytu tvirtu faktu“.
Tada 1956, Joe Hin Tjio ir Albertas Levanas išbandė naują ląstelės stebėjimo būdą. Jie skaičiavo ir perskaičiavo, kol galiausiai buvo visiškai tikri, kad neklysta. Kai jie paskelbė rezultatus, kiti tyrėjai irgi sakė, skaičiuodami gavę tokį skaičių, bet manėsi kažkur suklydę. Tjio ir Levanas suskaičiavo tik 46 chromosomas ir buvo teisūs.
Mokslas visada artėja prie tiesos ir bet kas, tai suprantantis, žino, kad nuolatinis pripažįstamų žinių keitimasis yra natūralus procesas. Tačiau kartais tai gali atrodyti, kaip atsitiktinis ir nepastovus dalykas. Rūkymas keitėsi nuo gydytojų rekomenduojamo iki mirtino. Mėsos valgymas buvo gerai, tada blogai, tada vėl gerai; dabar tai nuomonės klausimas. Rekomenduojamas mamogramų darymosi amžius moterims padidėjo. Manėme, kad Žemė yra visatos centras, tačiau nuo to laiko mūsų planetos pareigos buvo pažemintos. Neturiu supratimo, ar raudonas vynas man vis dar sveika ar jau nebe.
Pasirodo, ir šioje sumaištyje yra tvarka. Geros naujienos mano nagrinėjamoje mokslometrijoje – kiekiniame mokslo tyrime – yra, kad kitime yra tvarka ir netgi galime nustatyti faktų senėjimo greitį. Tai reiškia, kad nereikia pasimetus turkštis nuolat kintančio mokslo pasaulyje. Dalis to, ką laikome tiesa, galiausiai pasikeis, bet suprantant, kad yra tam tikros tendencijos, galima numatyti regimas tiesas, kurių galiojimas tikriausiai pasibaigs.
Akivaizdu, kad mokslinės žinios nuolat atnaujinamos naujais atradimais ir tyrimų pakartojimais, bet dar visai neseniai buvo kreipiama labai mažai dėmesio, kaip greitai šie pokyčiai nutinka. Konkrečiai, nedaug kas bandė išmatuoti, kiek laiko praeina, kol tai, ką žinome konkrečiu momentu, tampa netiesa ar pakeičiama tikslesne tiesos aproksimacija.
Viena iš pirmųjų grupių, išmatavusių žinių kaitą, buvo tyrėjų komanda iš Pitié-Salpêtrière ligoninės Paryžiuje, Prancūzijoje. Tam Thierry Poynardas su kolegomis pasirinko sritį, kurioje specializavosi: kepenų cirozės ir hepatitai, dvi kepenų ligos.
Jie peržiūrėjo beveik 500 straipsnių šiomis temomis, paskelbtų per 50 metų ir pateikė juos ekspertų vertinimui. Kiekvienas ekspertas turėjo pasakyti, ar dokumentas buvo aktualus, pasenęs ar paneigtas (Annals of Internal Medicine, vol 136, p 888).
Atlikę tai, Poynardas su kolegomis galėjo sukurti paprastą diagramą, rodančią per praėjusius dešimtmečius išlikusios aktualios informacijos kiekį (žr. pav 1.). Jie atrado kažką stulbinančio: ryškų vis dar aktualių dokumentų mažėjimą. Be to, buvo aiškus faktų „pusinio gyvavimo“ periodas, kur kreivė kerta 50 % žymą: 45 metai.
Iš esmės informacija gali būti sulyginta su radioaktyvia medžiaga. Pusė medicinos žinių apie cirozę ar hepatitą pasensta ar būna paneigiamos per 45 metus.
Ši pusamžio metafora ne visai atitinka radioaktyviųjų izotopų matavimui naudojamą. Pirmiausia, dėl tikrinamų laiko atkarpų sunku nuspręsti, ar nykimas tikrai eksponentiškas. O antra, priklausomai nuo srities brandumo, pusamžis nebūtinai yra pastovus. Išties jis smarkiai pasikeitė, kai medicina iš meno tapo mokslu. Kaip bebūtų, pusamžis gali būti naudingas būdas vertinant žinių nykimą.
Faktų patikimumo galiojimo laikas (nuotr. Technologijos.lt)
Negalime nuspėti, kuris individualus darbas bus paneigtas, lygiai kaip negalime pasakyti, kada suskils konkretus radioaktyvus atomas, bet galime stebėti visą jų masę ir matysime, kad yra taisyklės, pagal kurias sritis, bėgant laikui, kinta. Cirozės ir hepatito rezultatai buvo beveik identiški ankstesnei studijai, tyrusiai informacijos kitimą chirurgijoje. Du australų chirurgai išsiaiškino, kad pusė srities faktų paneigiami per 45 metus (The Lancet, vol 350, p 1752).
Deja, ekspertų tarybos subūrimas kapstymuisi po mokslo praeities išvadas nėra praktiškas. Tad tenka aukoti tikslumą vardan galimybės peržvelgti daug mokslo darbų palyginus greitai. Vienas iš paprastesnių būdų tai atlikti yra stebėti, kaip naudojamos veikalų citatos, – mokslo moneta ir matavimo priemonė, kuria matuojama atlikto tyrimo įtaka.
Norėdami suprasti dokumente dėstomos tiesos menkimą, galime išmatuoti laiką, po kurio nustojamas cituoti vidutinis tos srities dokumentas. Praradęs įdomumą, aktualumą ar paneigtas naujų tyrimų, toks dokumentas nebėra gyvos mokslinės literatūros dalis. Po kiek laiko kiti nustoja cituoti pusę srities literatūros, taip pat yra pusamžis.
Taip galime pradėti daugmaž vertinti daugelio sričių darbų pusinio nykimo periodus. Pavyzdžiui, visų Physical Review žurnaluose – svarbaus fizikos periodikos leidinio – paskelbtų dokumentų vertinimas parodė, kad fizikos srityje pusamžis yra maždaug 10 metų (arxiv.org/abs/physics/0407137).
Skirtingi publikavimo formatai gali turėti skirtingus pusamžius. 2008 metais Rongas Tangas iš Simmonso koledžo Bostone peržiūrėjo įvairių sričių monografijas ir išsiaiškino, kad fizikos mokymo medžiagos pusėjimo periodas buvo ilgesnis (13,7 metų) nei ekonomikos (9,4 m.), kuri, savo ruožtu lenkia matematikos, psichologijos ir istorijos medžiagą (College & Research Libraries, vol 69, p 356).
Priešingai vyksta su žurnalų straipsniais, kur „sunkiųjų mokslų“ fronto linijos žinios keičiasi sparčiau, nei socialiniuose moksluose. Taip gali būti, nes pakartojami eksperimentai būna vienareikšmiškesni tiksliuosiuose moksluose, kai tuo tarpu socialinių mokslų duomenyse gali būti daugiau pašalinio triukšmo.
Tad tvirtas išvadas apie atskirų sričių mokslinių darbų pusamžį reikėtų daryti atsargiai, nes tai lemia įvairūs faktoriai ir ilgaamžiškumo vertinimo metodai. Tačiau teiginys, kad tam tikros žinios turi skirtingą galiojimo laiką, tebegalioja. Tai kelia klausimą, ar toks žinių skirstymas turėtų keisti faktų interpretavimą, kuriuo naudojamės pasaulio pažinimui. Galiausiai, atpažinimas, kurie faktai tvers ilgiau, gali pakeisti mūsų reagavimą į gaunamą informaciją – ir nurodyti, kuriuos faktus turėtume priimti atsargiausiai.
Tiesos spektras
Įsivaizduokime, kad reikia išrikiuoti faktus į spektrą pagal jų keitimosi spartą. Kairiajame gale yra greitai ir nuolatos besikeičiančių faktų grupės. Tai būtų žinios apie vakarykštę biržos vertę prieš jai užsidarant ar pasaulio orų prognozė. Galima sakyti, kad šių sričių informacijos pusamžis trumputis: jų išlikimo teisingais trukmė labai neilga.
Dešiniajame krašte ilsisi labai lėtai kintančios žinios, apimančios faktus, kurie visoms praktinėms reikmėms yra pastovūs. Tarkime, tai yra kontinentų skaičius, tai pačiai grupei galima priskirti praktiškai viską, ką Senovės graikai parašė apie geometriją.
Tarp šių kraštutinumų yra faktai, kurie kinta, bet nelabai greitai. Šios žinios gali pasikeisti per keletą metų, dešimtmetį ar žmogaus amžių. Tokius faktus vadinu „mezofaktais“ – ir gana lėta jų kaita reiškia, kad daugelis žmonių nesuvokia jų kintamumo ir laipsniško nebetinkamumo.
Žinios apie maitinimąsi gali būti laikomos tokiais mezofaktais. Pavyzdžiui, JAV nebenaudojamos keturios pagrindinės maisto grupės – mėsa, pieno produktai, grūdų produktai/duona, vaisiai/daržovės. Dabar į lėkštes dedamos jau penkios maisto grupės. Tarp šių pasikeitimų buvo maisto piramidė, patyrusi daugybę pertvarkymų. Patyrėme ilgalaikius pokyčius riebaus maisto, angliavandenių ir daugelio kitų dalykų vartojimo rekomendacijose.
Kita mezofaktinė sritis yra rūpyba vaikais. Kiekviena karta turi savo kintančių faktų rinkinį, – nuo vaikų guldymo ant pilvo ar ant nugaros iki to, ar saugu nėščiosioms rūkyti ir gerti alkoholį.
Mezofaktų pilna ir vien jų egzistavimo suvokimas gali būti naudingas. Galiausiai, visi mūsų aplinkos lėtų pokyčių suvokimo tyrimai rodo, kad laipsniškam kitimui esame akli.
Žinoma, tai nereiškia, kad viskas apsivers aukštyn kojom. Jei valstybės remiamas tyrimas skatina, pavyzdžiui, tam tikrą sveiką elgseną, neturėtume to iškart atmesti, kaip vieno iš efemeriškų faktų. Tai primintų informacinio kūdikio išpylimą kartu su vandeniu. Bet mūsų neturėtų šokiruoti, jei tas patarimas vėliau būtų atmestas.
Laimei, šią tiesą mes vis geriau įsisaviname: daugelyje medicinos mokyklų studentams sakoma, kad po penkerių metų pusė to, ko jie mokomi, bus netiesa – ir dėstytojai nežino, kuri tai bus pusė.
Gerai bent, kad faktai nenustoja galioti atsitiktinai. Nors žinios keičiasi, kaip bebūtų keista, jos keičiasi tvarkingai. Jei tai suvoksime, būsime geriau pasiruošę gyvenimui sparčiai kintančiame pasaulyje.
Per lėtai, kad pamatytume
Kai britų ekonomisto Johno Maynardo Keyneso paklausė, kodėl jis pakeitė poziciją dėl monetarinės politikos, jis ištarė nemirtingą ir galbūt apokrifinę frazę: „Kai faktai pasikeičia, aš pakeičiu savo nuomonę. O kaip elgiatės jūs, sere?“ Pernelyg dažnai mes nesielgiame, kaip Keynesas, ypač, kai faktai kinta lėtai.
Vienas konkretus žmogaus supratimo trūkumas žinomas, kaip slenkančios atskaitos linijos sindromas. Šį terminą panaudojo jūrų biologas Danielis Pauly'is iš Britų Kolumbijos universiteto Vankuveryje, Kanadoje, kalbėdamas apie žuvų populiacijos kitimą. Kai europiečiai pradėjo žvejoti šalia Niufaundlendo ir Menkių Kyšulio XVII a., žuvų čia buvo neįtikėtinai daug, tačiau greičiau, nei per 200 metų daugelio čia gyvenusių žuvų rūšių neliko visiškai. Kaip buvo leista tam įvykti? Pauly'is teigė, kad taip nutiko dėl to, kad kiekviena žuvybos mokslininkų karta atskaitos linija laikydavo savo karjerų pradžioje egzistavusią laimikių gausą ir rūšinę sudėtį, ir naudojo tai, vertindami pokyčius. Dėl to atskaitos linija pamažu slinko, prisitaikydama prie slenkančio laimikių nykimo tarp kartų̃.
Sindromas buvo praplėstas nuo žmonių kartų̃ iki jų gyvenimo, būtent, kokie žmonės akli lėtai vykstantiems jų aplinkos pokyčiams per daugelį metų. Pavyzdžiui, 2009 metais tyrėjai apklausė Anglijos šiaurėje gyvenančius žmones dėl jų nuomonės apie vietinių paukščių populiacijų pokyčius per praėjusius porą dešimtmečių. Pasirodė, kad daugiau, nei trečdalis visiškai nepastebėjo, kad labiausiai paplitusios rūšys pasikeitė (Conservation Letters, vol 2, p 93).
Tai gali reikšti, kad gyvenime atskaitos linijas nuolat perstumiame. Šis nesugebėjimas pastebėti laipsniškus procesus gali sukelti ekologinę ar kokią nors kitą katastrofą.
Išnykę per akimirką
Lengva klaidingai nutarti, kad kai kurie faktai mūsų galvose yra absoliutūs, ypač, jeigu jų išmokstame jaunystės vadovėliuose (žr. pagr. pasakojimą). Būnant vaiku patiko mokytis apie dinozaurus. Bet atradau faktą, kurį visą vaikystę laikiau tiksliu: brontozaurų pavadinimą.
Keturkojis zauropodas ilgu kaklu ir mažyte galva yra labai charakteringas egzempliorius. Tačiau iš tikrųjų jo pavadinimas yra apatozauras. Kodėl? 1978 metais du paleontologai pastebėjo, kad skeletas, anksčiau priskirtas brontozauro rūšiai, sutampa su kito žolėdžio dinozauro kaukole. Kūnas priklausė apatozaurui. Brontozaurai niekada neegzistavo.
Nuo tada mokslininkai skatino pavadinimo pakeitimą ir reikalai kiek pasistūmėjo. Tačiau brontozauro mitas tebegyvuoja populiariosiose žiniose ir knygose – suprantama, ne be žmonių, pražiopsojusių šio fakto galiojimo laiko pabaigą, pagalbos.
Samuelis Arbesmanas, vyresnysis dėstytojas Ewing Marion Kauffman fonde Kanzas Sityje, (Misurio valstija), ir Harvardo universiteto bendradarbis. Šis straipsnis paimtas iš jo knygos „The Half-Life of Facts“, kurią šį mėnesį išleido „Current/Penguin“.
New Scientist, № 2883
