Rusijos mokslininkų komanda mįslingai prarado ryšį su kolegomis, kuomet buvo vykdomi gręžimo darbai ežero link, kuris daugiau kaip 20 mln. metų slėpėsi po Antarktidos ledu, rašo „The Daily Mail“.
Mokslininkai kovojo su atšiauriomis oro sąlygomis – temperatūra ties ta vieta, kur po storu ledo sluoksniu stūkso Vostoko ežeras, siekia –66 laipsnius Celsijaus. Tyrėjų komandos tikslas buvo prisikasti iki 3 km po ledu esančio ežero, kol oro sąlygos netapo visiškai nepakeliamomis. Mokslininkai viliasi, kad nepaliestas ežero vanduo suteiks daug žinių apie gyvybę mūsų planetoje prieš 20 mln. metų.
Pačiame atšiauriausiame pasaulio regione esantį ežerą skystos būsenos išlaiko po ledu esanti geoterminė šiluma. Ežere esančios sąlygos yra vadinamos „antžemiškomis“, kadangi, manoma, jog jos yra giminingos su Jupiterio mėnulyje Europoje esančiais požeminiais ežerais.
Praėjusį mėnesį Rusijos antarktinės ekspedicijos vadovas Valerijus Lukinas sakė: „Mes nežinome, kas mūsų ten laukia.“
Ežero vanduo jau milijonus metų neturėjo jokio kontakto su žmonių pagamintais teršalais ar žemiškomis gyvybės formomis. Praėjusiais metais, esant stingdančioms temperatūroms, mokslininkams pavyko prisikasti per 50 metrų iki Vostoko ežero. Tačiau besibaigiant vasaros sezonui, mokslininkų komanda turi palikti šią nuošalią teritoriją, kol lauko temperatūra dar leidžia nusileisti lėktuvams ir išskraidinti mokslininkus.
Kolumbijos universiteto mokslininkė Robin E. Bell, kuri pati yra lankusius Vostoko ežero vietoje, teigė, kad pagrindinis mokslininkų tikslas yra atlikti savo darbą, kol dar yra įmanoma, o galvoti apie blogiausią scenarijų kol kas dar yra per anksti. Ji taip pat pridėjo, kad Vostoko ežero ekspedicija yra labai svarbi rusams, o V. Lukino komanda yra geriausia pasaulyje šiai užduočiai atlikti.
Gręžimo metu oro temperatūra nukrito iki -66 laipsnių Celsijaus. Reikėtų pažymėti, kad žemiausia temperatūra Žemėje buvo užfiksuota būtent Vostoko stotyje. 1983 metų liepos 21 dieną oro temperatūra čia siekė -89,2 laipsnius Celsijaus.
Pasiekus persilaužimo momentą mokslininkai turi užtikrinti, kad paslaptingasis požeminis pasaulis nebus užkrėstas bakterijomis. Siekiant užtikrinti, kad ežero vanduo išliks grynas, gręžimo įranga net nepalies ežero paviršiaus. Vandens pavydžiai iš ežero bus įsiurbti į cilindrus, kur prieš juos iškeliant dar bus užšaldyti.
Mokslininkų komanda taip pat susiduria su sprogimo pavojumi dėl po žeme esančių deguonies ir azoto dujų. Gręžimo darbai vyksta 24 valandas per parą. Trimis pamainomis dirbantys mokslininkai kovoja su laiku ir siekia darbus užbaigti iki ateinant antarktinei žiemai.
Montanos valstijos universiteto mokslininkas Johnas Priscu dienraščiui „Washington Post“ teigė, kad Rusijos mokslininkai jį informavo, jog jie yra vos už 12 metrų nuo tos vietos, kur, kaip manoma, yra vandens lygis.
„Tai yra didžiulis įvykis moksle ir tyrinėjimuose, bus pasiektas šis milžiniškas ežeras, apie kurio egzistavimą iki 1990-ųjų mes net nežinojome, - dienraščiui kalbėjo mokslininkas. – Jei viskas pavyks be jokių nesklandumų, bus atvertas naujas puslapis suvokiant mūsų planetą ir greičiausiai mūsų saulės sistemoje esančius mėnulius bei už sistemos ribų esančias planetas.“
Vostoko ežeras yra vienas didžiausių gėlo vandens šaltinių visame pasaulyje. Apie jo egzistavimą buvo pradėta spėlioti dar XIX-ojo amžiaus pabaigoje, tačiau spėlionės patvirtintos tik prieš daugiau nei dešimtmetį, kai buvo gautos palydovinės nuotraukos.
Rusijos arktinių ir antarktinių tyrimų instituto specialistai mano, kad mokslininkų komandai pavyks atrasti „vienintelę milžinišką itin gėlo vandens sistemą pasaulyje.“ Jie prognozuoja, kad Vostoko ežere yra per 5,4 tūkst. kubinių kilometrų vandens, kuris, anot jų, yra „dvigubai švaresnis nei du kartus distiliuotas vanduo“.
Taip pat yra nemaža tikimybė, kad skaidriame senoviniame ežere mokslininkams pavyks aptikti iki šiol dar nematytas gyvybės formas. Vis dėlto, aplinkosaugos aktyvistų grupės kritikuoja mokslininkų vykdomus gręžimo darbus, ypatingai tokių cheminių medžiagų kaip kerozinas naudojimą. Kiti teigia, kad apskritai nereikia tirti Vostoko ežero ir palikti jį nepaliestą.
Pats blogiausias scenarijus būtų tas, kad pasiekus ežerą, jame esantis vanduo staiga iššautų į viršų. Mokslininkas J. Priscu teigia, kad pasiteisinus patiems didžiausiems nuogąstavimams pro išgręžtą skylę gali iššauti iki ketvirtadalio Vostoko ežere esančio vandens.
