Visi tikime, kad Kūčių naktį Kalėdų Senis atneša dovanų visiems geriems pasaulio vaikams – na, ir jų nusipelniusiems suaugusiesiems... ...tačiau kaip jis sugeba tai padaryti pasaulyje, kur galioja griežti fizikos dėsniai, paaiškinimo tenka ieškoti jau ne pasakose, o šiuolaikiniame moksle.
Ekstremalas „turbo“ rogėse
Pasaulyje gyvena apie 2 milijardai vaikų. Bet kadangi Kalėdų Senelis nelanko hinduistų, musulmonų, žydų ir juo netikinčių ateistų, iš to gražaus skaičiaus telieka maždaug 35 procentai, arba 700 000 000 mažylių. Net jeigu išvestume vidurkį, kad vienuose namuose gyvena po tris vaikus, Kalėdų Seniui per vieną naktį tenka suspėti padėti dovanas po 233 000 000 eglučių.
Kokiu greičiu turėtų skrieti Kalėdų Senio rogės, kad jis suspėtų atlikti kasmetę savo misiją?
Jeigu darytume prielaidą, kad Kūčių naktį Kalėdų Senis gali apskrieti 510 000 000 kvadratinių kilometrų (toks yra visos mūsų planetos plotas) per vos 32 valandas (turint omeny, kad geri vaikučiai miega po 8 valandas per parą, Kalėdų Senelis laiko teturi Kūčių dieną plius tas aštuonias valandas), jis turi keliauti 10 703 437,5 kilometro per valandą greičiu ir... niekur nesustoti. Taigi jo rogėse turėtų būti įtaisyta savotiška katapultavimo sistema, kuri sumėtytų dovanas į kaminus (ar pro kur ten jos dar patenka po gerų vaikų eglutėmis) tiesiog iš skriejančių rogių.
Taip pat Kalėdų Senio rogės privalo turėti išties įspūdingą GPS sistemą, kad dovanų lietus netyčia nepasipiltų ant kur nors Afganistane vestuves švenčiančių jaunavedžių galvų.
Na, o pačiam Kalėdų Seniui, kad ir kaip tai nemalonu, turbūt tenka vienai nakčiai įsistatyti kateterį, nes rogių jis negali sau leisti sustabdyti, kad ir kaip smarkiai gamta šauktų, nes tuomet visas grafikas nueis šuniui ant uodegos.
Misija – neišgaruoti
Mokslininkai nebūtų mokslininkai, jei nebūtų skeptiški. Taigi jie jaučia pareigą priminti: jeigu Kalėdų Senis lėktų tokiu kosminiu greičiu, kokiu turi lėkti, kad suspėtų išdalyti dovanas visiems, jis paprasčiausiai... išsiskaidytų į molekules. Labai liūdna, netgi tragiška, bet vargšelis taptų gravitacinių jėgų auka.
Kita vertus, fizikai, astrofizikai ir matematikai sako galintys sugalvoti kokį būdą Kalėdų Seneliui išvengti tokios baisios lemties. Jis gi sugeba kažkaip patekti į kiekvienus namus pro kaminą, nesvarbu koks siauras tas būtų, net jeigu ir židinyje pleškina ugnis arba namuose išvis nėra kamino. Apsaugoti savo roges nuo į Žemės atmosferą įskriejančio meteoro likimo neturėtų juk būti sunkiau, ar ne?
Mokslininkų nuomone, vienas iš realiausių variantų – Kalėdų Senis naudojasi jonų skydu iš įkrautų dalelių, kurioms išsilakstyti neleidžia magnetinis laukas. Tas skydas gaubia visas Kalėdų Senio roges, taigi karštis,generuojamas veikiant oro pasipriešinimo jėgoms, jų paprasčiausiai neveikia.
Be to, jonų skydas užtikrina Kalėdų Senelio vežėčioms įspūdingus šviesos efektus.
Visi žinome, kad gruodis turtingas meteorų lietaus. Astrofizikai tvirtina, kad „krintančiomis žvaigždėmis“ nakties dangų papuošia kosminės dulkės, kurios, patekusios į Žemės atmosferą, užsidega. Bet jie ir patys puikiai supranta, jog tą patį efektą gali sukelti į atmosferą įskriejančios ir vėl išskriejančios Kalėdų Senio rogės. Mat, mokslininkų skaičiavimais, Kalėdų Senelis sutaupytų daugybę laiko bei energijos ir sumažintų oro pasipriešinimą, jeigu pasinaudotų kosmoso teikiamais privalumais (beorėje erdvėje riedlentė ar lėlė nesvers tiek, kiek žemėje).
Taip pat Kalėdų Senis gali keliauti naudodamasis ne tik keturiais mums žinomais matavimais, bet ir nežinomais (naujausiomis mokslininkų teorijomis, tų matavimų gali būti net 26). Tai leistų jam labai paprastai papildyti dovanų atsargas iš sandėlių Šiaurės ašigalyje, kad nereikėtų jų vežiotis visų sykiu.
Geriau jau jos nenukristų...
Kitas svarbus klausimas, kaip Kalėdų Senis sutalpina visas dovanas vienoje transporto priemonėje. Atsakymą turbūt tik jis vienas ir žino, tačiau mokslininkai yra apskaičiavę, jog pakrautos rogės turėtų sverti 1 232 300 tonų ir jas patraukti sugebėtų tik 3 000 000 Šiaurės elnių. Bet čia tik tuo atveju, jeigu kiekviena rogėse pūpsanti dovana sveria apie 600 gramų.
Jeigu dovanos svoris padidėja dvigubai – tarkime, iki 1,2 kilogramo, – bendras žaislų svoris jau išauga iki 840 000 tonų. Tokiai masei patempti prireiks gerokai daugiau elnių, arba, jei tiksliau, 5 600 000. Darant prielaidą, kad vienas Šiaurės elnias sveria vidutiniškai 272 kilogramus, o stebuklingos rogės yra visiškai besvorės, visa Kalėdų Senio ramybės būsenos procesija sveria 2 363 200 tonų. Judančio kūno masė padidėja nejudančio stebėtojo akyse, taigi skriejančios 10 703 437,5 kilometro per valandą greičiu (tai sudaro 0,97 procento šviesos greičio) rogės su visais „priedais“ svertų 2 363 310,33 tonos (palyginimui: lėktuvas „Boeing 747“ su visais keleiviais, jų bagažu ir degalais ore sveria 237,5 tonos).
Kanopiniai irgi gali skraidyti
Jeigu ne, kažkur Šiaurės ašigalyje, po amžinais ledynais įkurtose moderniose laboratorijose, visa armija mokslininkų eksperimentuoja su karščiui atspariomis medžiagomis, atlieka genetinius bandymus ir ieško būdų išplėsti laiko ir erdvės ribas.
Apie raketiniais varikliais varomas roges negali būti nė kalbos – degalų sąnaudos būtų tokios, kad už juos neišgalėtų susimokėti net Kalėdų Senelis. Bet jeigu jo elfai rastų būdą, kaip pasitelkti laiką ir erdvę savo darbdavio specifinėms reikmėms ir patalpinti roges nedidukame erdvės „burbule“, kuris juda pats, Kalėdų Senis galėtų keliauti net greičiau už šviesą.
Nepaprastai patogi alternatyva būtų ir erdvės portalai, astronomų vadinami kirmgraužomis, suteikiantys savotišką galimybę keliauti laiku – tuomet Kalėdų Seneliui nereikėtų viso darbo atlikti per vieną naktį. Tačiau jam vis tiek reikėtų rogių, kurias varytų vienokia ar kitokia jėga. Pavyzdžiui, vakuumo. Stūmos energija padėtų rogėms kompensuoti gravitaciją ir jos skristų. Arba jas trauktų skraidantys elniai.
Priversti kanopinius gyvūnus skraidyti būtų galima genų inžinerija. Pakeisti Šiaurės elnių genomą taip, kad jie turėtų milžiniškus plaučius, pripildytus helio dujų, arba kad iškart gimtų turėdami sparnus ir stabilizatorius, kaip tie, konstruojami ant lėktuvų sparnų bei uodegos. Tiesa, yra ir dar vienas variantas.
Kai kurie matematikai mano, kad elnių ragai patys savaime yra aerodinaminiai prietaisai. Esą mes klystame manydami, jog ragai reikalingi tik kovoms dėl dominuojančio patino vietos bandoje ir geriausių patelių. O iš tiesų skriejant tokiu greičiu, koks būtinas norint laiku išvežioti visas dovanas, elnių ragų galiukai suformuotų oro sūkurius, turinčius pakankamai keliamosios galios, kad elniai galėtų skristi.
Tiesą sakant, mokslininkai sako, kad labai keista, jog elniai vis dar neskraido – juk, evoliucijos požiūriu, tai nebūtų toks jau didelis paradoksas. Visi žinome, kad šiuolaikiniai paukščiai – tai dinozaurai, kurie užsiaugino plunksnas ir pradėjo skraidyti. Kalėdų Senis – grėsmė ekologijai?! Nors Kalėdų Senelis naudojasi jonų skydu ir kelionių tarp matavimų teikiamais pranašumais, oro pasipriešinimo problema vis tiek išlieka. Mat žmonių pasaulyje daugėja, kartu daugėja ir gerų vaikų, taigi Kalėdų Seniui kasmet tenka vežti vis didesnį kalną dovanų. Vadinasi, atitinkamai didėja ir pasipriešinimas, išsiskiria vis didesnis šilumos kiekis, taigi ar bereikia stebėtis, kad Šiaurės ašigalyje sparčiai tirpsta ledynai? Beje, šią problemą reikėtų kuo skubiau spręsti, nes jeigu pasaulyje bus tiek daug gerų vaikų, ledas ašigalyje kada nors visiškai ištirps, nebebus žiemos, o kartu ir Kalėdų. Tad arba Kalėdų Senelis turėtų pakelti savo standartus, arba vaikams turėtų būti leidžiama šiek tiek paišdykauti.
Sergejus STONKUS
