Daugelis mūsų tikriausiai susimąstome, kaip pasaulis atrodys po 10, 20 ar net 50 metų? Vokietijos logistikos milžinė DHL pakvietė 42 gerbiamus futurologus, mokslininkus bei tyrėjus, jog šie nustatytų galimus pasaulio scenarijus 2050-iesiems metams.
Iš viso buvo sukurti penki scenarijai, kuriais gali pasisukti pasaulis. Tiesa, be ekonominio klestėjimo, žaliųjų miestų bei individualios gamybos, futurologai nustatė ir kur kas bauginančių scenarijų, pvz. nacionalizmo suklestėjimas ir kapitalizmo eros pabaiga.
Scenarijus Nr. 1 – nevaržoma ekonomika, gręsiantis žlugimas
Pamirškite subalansuota plėtrą. Valstybės nepailstamai eksplotuoja išteklius, o tarp vartotojų klesti materializmas ir nepaliaujamas vartojimas. Po to kai panaikinami prekybos barjerai, ekonominės jėgos centras persikelia į Aziją.
Todėl energijos ištekliai tampa dar ribotesni ir dar brangesni. Tiekimo grandinei grėsmę kelia gausėjantys katastrofiški įvykiai (cunamis, žemės drebėjimas, tornadai, kt.) bei globalinio atšilimo pasekmės.
Scenarijus Nr. 2 – didžiulis produktyvumas megamiestuose
Globalizacijai suklestėjus, prasideda spartus urbanizacijos procesas. Iš kaimų žmonės keliasi į didžiulius miestus, t.y. megamiestus. Megamiestas nėra dar didesnis Londonas, o visiškai nauja koncepcija, apimantis naują transporto tinklą ir pan.
Gamyklos ir fabrikai tapo ekologiški, t.y. neteršiantys aplinkos. Patys vartotojai vis dažniau nuomoja produktą ar paslaugą, užuot jį pirkę bei pasisavinę. Materializmas neklesti, žmonės atranda savo vietą ir yra tuo patenkinti.
Scenarijus Nr. 3 – individualizuotas gyvenimo būdas
Vartotojai patys kuria, projektuoja ir gamina sau reikalingus produktus, dėka tokių technologijų kaip 3D spausdintuvai. Taigi, vartotojai tampa gamintojais ir diktuoja rinkos taisykles. Vietinė prekyba klesti, o žaliavų bei informacijos vertė krinta. Žmonės susikuria savo „kokonus“, kuriuose saugiai ir ramiai gyvena.
Pasaulis ima suprasti ne tik tiekimo grandinės efektyvumo svarbą, tačiau taip pat ir atliekų perdirbimą. Augant vartojimui, vis labiau rūpinamasi efektyviu sunaudotų prekių perdirbimu.
Scenarijus Nr. 4 – paralyžiuojantis ekonominis protekcionizmas
Kadangi valstybės vykdo protekcionizmo ekonominę politiką, kuria siekiama apsaugoti, remti bei kitaip padėti šalies bendrovėms konkuruoti su užsienio gamintojais, atsiranda daug barjerų, tarptautinė prekyba smunka, naujų technologijų kūrimas sustoja.
Išteklių ribotumas didžiulis, tad valstybės konkuruoja tarpusavyje, konfliktai neišvengiami. Nebėra tarptautinių susitarimų mažinti klimato atšilimą. Nutrūksta tiekimo grandinė. Kapitalizmas bei globalizacija gyvena paskutines dienas.
Scenarijus Nr. 5 – globalus tamprumas, lokali adaptacija
Pigi gamyba lemia mažą kainą, o maža kaina – didžiulį vartojimą. Tačiau stichinės nelaimės suardo taupios gamybos sistemas bei visą tiekimų grandinę. To pasekoje, pigius produktus keičia brangesni, tačiau labiau patvarūs ir kokybiškesni.
Perteklinė gamybos sistemų apkrova bei perėjimas nuo globalaus prie regioninio tiekimo leidžia geriau prisitaikyti prie natūralių katastrofų. Atsiranda didesnis poreikis paslaugoms ir vidinėms technologijoms.
Eugenijus Juozapaitis
