Gidė Elė Pranaitytė Kovo 11-ąją vedė lyg ir eilinę ekskursiją po Vilniaus senamiestį. Daugeliui tokia proga norėtųsi prisiminti sostinės istorinius objektus ir išgirsti, kokios aistros, nesutarimai ar suokalbiai virė tarp buvusių Vilniaus valdovų. Vienintelis skirtumas – vokas su užrašu „Mūsų mažiesiems draugams“ gidės rankose. E. Pranaitytė buvo viena iš prisijungusių prie visą mėnesį trukusios iniciatyvos, skirtos ramiam šikšnosparnių miegui apsaugoti.
Apgriuvęs tunelis – aukso vertės
Vokas, į kurį po 5 eurus sumetė ekskursijos dalyviai, iškart atiteko Lietuvos gamtos fondo šikšnosparnių specialistui Remigijui Karpuškai. Tai bus nedidelis priedas prie 1000 eurų per daugiau nei mėnesį svetainėje aukok.lt surinktos sumos.
Ko trūksta apgriuvusiuose ir tik nenuoramų bastūnų kartais lankomuose fortuose saldžiai snaudžiantiems šikšnosparniams? Žmonių suaukotos lėšos bus panaudotos piršto ilgio padarams nuo žmonių apsaugoti. Kartais ir gerų ketinimų vedami smalsuoliai tiesiog žudo Lietuvoje griežtai saugomas rūšis.
„Mums labai neramu, kad šikšnosparniams trūksta žiemaviečių. Todėl ir kilo idėja surengti tokią palaikymo akciją, po kurios tikimės sutvarkyti Aukštųjų Panerių tunelį – vieną didžiausių šikšnosparnių žiemojimo vietų“, – kalbėjo Lietuvos gamtos fondo komunikacijos specialistė Julija Petrošiūtė.
Ji pasidžiaugė, jog per 40 dienų surinkta visa forto sutvarkymui reikalinga suma, o kartu kilo ir naujų iniciatyvų, tokių, kaip ekskursija Vilniaus gatvėmis šikšnosparnių labui.
Žiemą vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai savo kūno temperatūrą sumažina iki 5–10 ⁰C ir nugrimzta į gilų miegą – hibernaciją. Taupydami energiją, jie gali iki pavasario nesimaitindami 5–7 mėnesius kaboti žiemavietėje žemyn galva. Lietuvoje gausiausia šikšnosparnių žiemavietė yra Aukštųjų Panerių geležinkelio tunelis Vilniuje.
Niekuo neypatingas apgriuvęs tunelis, pasirodo, Europos gamtininkams yra kone aukso vertės. Šikšnosparnių specialistas, Lietuvos gamtos fondo atstovas Remigijus Karpuška teigė, jog nors logiška būtų buvę surengti ekskursiją po patį tunelį, tai daryti galima tik nuo balandžio mėnesio. Nuo rugsėjo iki balandžio tunelis laikomas europinės svarbos šikšnosparnių žiemojimo vieta. Lankytis ten griežtai draudžiama.
Šiemet ten nosies nekišo net gamtininkai, nes žiema pasitaikė šilta, o tokiomis žiemomis kailiuoti mažyliai miega neramiai. Be to, net ir šaltą žiemą gamtininkai stengiasi tunelį kuo greičiau apžiūrėti ir iš jo išeiti, nes netgi žmonių buvimas jame kelia vidaus temperatūrą ir gali išbudinti šikšnosparnius. Apskaičiuota, jog vienas žmogus vos per 15 minučių vienu laipsniu pakelia ankštos patalpos temperatūrą! O kam pavyksta ramiai miegoti, kai tiesiog per karšta?
Ekskursijos organizatoriams pagrasino riebiomis baudomis
R. Karpuška pasakoja, jog gamtininkų kalbomis jaunimas ne visuomet tiki. Štai Laisvojo universiteto (LUNI) nariai savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje buvo pasiskelbę, kad organizuoja ekskursiją į Aukštųjų Panerių tunelį. Jaunuoliai nepasidomėjo, kad tuo metu ten lankytis draudžiama. Tačiau blogiausia, jog jų tikslas buvo ne tik pamatyti tunelį iš vidaus, tačiau ir prakasti užpylimą, kuris uždaro tunelio galą (tunelis žemėmis užpiltas trijose vietose – dvi prašliaužiamos, trečioji užpilta aklinai), kad būtų galima rengti ekskursijas ir žmones vesti kiaurai tunelio.
„Tačiau jei būtų prakastas trečiasis užpylimas, susidarytų skersvėjis ir pasikeistų tunelio vidaus mikroklimatas – jis taptų sausesnis ir neliktų pastovios temperatūros. Šikšnosparniams labai svarbu, kad žiemavietėje būtų drėgna, nes kitaip jie tiesiog dehidratuoja. Kitaip sakant, prakasus užgriuvimą būtų sunaikinta gausiausia šikšnosparnių žiemavietė Lietuvoje“, – pasakoja R. Karpuška.
Laiku apsižiūrėjus, ekskursijos organizatoriams buvo parašyta, kad lankymasis draudžiamas, pakenks šikšnosparniams. Į tai jauni žmonės iš pradžių reagavo skeptiškai.
„Tuomet jiems paskambino Neries regioninio parko direktorė ir paaiškino apie atsakomybę už jų planuojamą veiklą (jei vertintume dabartiniais Aplinkos ministro patvirtintais įkainiais, tai už sunaikintą žiemavietę išeitų įspūdinga suma). Žygio oficialiai buvo atsisakyta, tačiau, dėl visa ko, mes su parko darbuotojais vis tiek budėjome vietoje. Džiaugiamės, kad įtikinėjimai paveikė ir bent jau nurodytą dieną ekskursijos nebuvo,“ – lengviau atsikvėpė R. Karpuška.
Gamtosaugininkas perspėja, jog trikdydami šikšnosparnių ramybę smalsuoliai gali užsitraukti labai rimtą nelaimę: tunelio lubos yra pažeistos, pro jas nuolat byra plytos, smėlis, taip pat kasant užgriuvimo vietoje didžiulė tikimybė, kad tunelio lubos tiesiog užgrius ir palaidos aštrių potyrių mėgėjus gyvus.
Gyventojai tikina pastebėję savižudišką elgesį
„Kolegos rašė, kad jau dabar randa atsibudusių šikšnosparnių. Na, o žiemą, užėjus į tunelį, mes juos pažadiname, tai nėra gerai. Žiemavietė – tai vieta, kurioje šikšnosparnis praleidžia šaltąjį metų laiką. Dalis jau rugsėjo mėnesį užmiega, dalis išskrenda į Prancūziją, dalis – lieka Lietuvoje. Aukštųjų Panerių tunelis yra tokia vieta, kurioje praktiškai tiek žiemą, tiek vasarą temperatūra – vienoda. Nes jis yra sprogdintas, užgriuvęs, susiformavo bent 2 kameros. Tunelyje dėl polaidžio vandens nuolat laikosi drėgmė ir maždaug plius penkių, plius šešių laipsnių temperatūra“,– dėstė R. Karpuška.
Jis taip pat pabrėžė, kad šikšnosparniams žiemą reikia drėgmės. Kartais nustebę žmonės skambina gamtosaugos specialistui ir tikina, jog žiemą, vos atidarius langą, įskrido šikšnosparnis ir metėsi ant kambaryje augančio kaktuso.
„Badosi ir nenulipa! Nejau nusižudyti nori, vargšelis?“, – išsigandę stebisi gyventojai.
„Šikšnosparniai nujaučia, kad kaktusas saugo daug drėgmės, ypač jei jis turi vaisių. O žiemojantys sausoje patalpoje šikšnosparniai išdžiūsta, jiems labai reikia rasti, kur atsigerti. Taigi nutūpęs ant kaktuso šikšnosparnis būtent ir bando atsigerti“, – paaiškina neįprastą gyvūnų elgesį gamtosaugos specialistas.
Maži, tačiau išalkę
Pasak R. Karpuškos, didžiausia Aukštųjų Panerių tunelio bėda – jog jis vis tiek lankomas smalsuolių, nors ir uždarytas. Taigi panaudojus surinktas lėšas turėtų pavykti jį užverti dar sandariau.
„Prižadinti šikšnosparniai žiemą neturi ko valgyti. Jie atsikelia, užmiega, atsikelia, vėl užmiega. Po 3–4 tokių prabudimų jie tiesiog nebesulaukia pavasario, baigiasi maisto atsargos“, – apie liūdną neišsimiegojusių šikšnosparnių baigtį pasakoja R. Karpuška.
Šiuo metu naktimis gamtoje gali pamatyti vos kelis anksti pakirdusius vabzdžius. Tuo metu mažylis šikšnosparnis, kad ir koks nedidelis atrodytų, mėgsta sočiai pavalgyti – vienai nakčiai jam reikia bent 3000–4000 uodų. Ir tai – tik paties mažiausio šikšniuko nykštuko vakarienė.
„Tie keli dabar plasnojantys drugeliai jam it musė drambliui, užverta ant dantų krapštuko“, – juokavo gamtosaugos specialistas.
Kadangi žiemą prabudusiems šikšnosparniams sočiai pavalgyti nėra vilties, gamtosaugininkai stengsis, jog jų niekas nebežadintų. Aukštųjų Panerių tunelyje ant tvoros planuojama įrengti spygliuotą vielą, kuri kiek efektyviau atgrasytų smalsuolius nei gražūs prašymai netrikdyti labiausiai Europoje saugomų šikšnosparnių rūšių.
Bastūnai kartais padaro ir gerą darbą
„Kita bėda – tunelis yra sprogdintas, ir nuo stogo byra žemės. Kartais jų nubyra tiek daug, kad šikšnosparniai uždaromi tunelyje. Žemė ir toliau byrės, mes to nesustabdysime, tačiau reikia įrengti bent metro pločio angą, kad jie galėtų išskristi. Kitu atveju jie įkalinami tunelyje. Ten žiemoja apie 1700 šikšnosparnių – ar įsivaizduojate, kokia netektis, jei visi jie lieka užgriūtame tunelyje?“ – kalbėjo R. Karpuška.
Tunelyje daugiausia miega kūdriniai pelėausiai – Europoje saugoma, o Lietuvoje – itin griežtai saugoma rūšis. Jų gamtininkai kasmet randa apie 700–800. Taip pat dominuoja vandeniniai pelėausiai . Prie šių gaujų kukliai prisiglaudžia po kelis europinius plačiaausius, Branto, Natererio pelėausius, dvispalvius plikšnius.
„Visos sienos būna nugultos kūdriniais ir vandeniniais pelėausiais. Kur dar Vilniuje jie žiemoja? Antakalnio bunkeriuose, buvusiuose lenkų gynybiniuose įtvirtinimuose. Ten žiemoja kita rūšis – europiniai plačiaausiai. Smagu, kad smalsių žmonių dėka mes gauname įdomios informacijos. Pavyzdžiui, žmogus žygiavo Vilniaus vandens kolektoriais – tai tuneliai, kuriais iš gatvių surenkamas lietaus vanduo, ir vėliau jis suteka į Nerį . Pražygiavo ir man parašė, kokius šikšnosparnius ten rado. Na, tai, žinoma nelegalu, bet bent jau sužinau, kokios rūšys ten žiemoja. Ten buvo rasti europinai plačiaausiai, kas mums Lietuvoje yra maloni naujiena“, – kalbėjo gamtosaugininkas.
Šikšnosparnius tiriantys mokslininkai dažniausiai vaikštinėja su specialiais ultragarsą fiksuojančiais prietaisais. Šie prietaisai padeda žmogaus ausiai išgirsti atskrendantį šikšnosparnį. R. Karpuškos teigimu, po vasarą atliktų tyrimų paaiškėjo, jog Vilniuje daugiausia šių skraidančių pelių susitelkia ties Nerimi. Logiška – prie vandens gausiausia jų medžiojamų vabzdžių. Tačiau apskritai šių padarėlių galima atrasti bet kurioje Vilniaus vietoje – jie, nesibaimindami miesto šurmulio, gyvena jo teritorijoje.
„Visais klausimais galite man skambinti ar rašyti – visada mielai atsakau. Jei rasite šikšnosparnį – dar mieliau atsakysiu, netgi atvažiuosiu. Man skambina bibliotekininkai, kurių patalpose tarp knygų šikšnosparniai tupi, restauratoriai, kurie juos bažnyčių palubėse randa, įvairūs žmonės“, – sakė šikšnosparnių ekspertas.
