Jei pažiūrėti į krikščionybę šiek tiek giliau (tik ne aklai ar mistifikuotai) bandant suvokti jos esmių esmę, tai galima suprasti, kad joje iš esmės nieko keisti ir nereikia.

Kažin , ar begalima pakeisti istorija...

o tai kaip su ta judo knyga tj dar niekas neaisku :s

nekantrauju sužinoti, kas parašyta tose lentelėse... :)

<div class="badCommentText">Komentaras buvo pašalintas dėl neetiško, reklaminio ar įžeidžiančio turinio.</div>

Iskart krikscioniskos dorybes sviecia :D Uzteko 5 zodziu :)

Gailek kiek nori. Bet skirti is esmes skirtingus dalykus reikia. galima jiems ir nepritarti, bet skirti- reikia.

„Zohar“ aiškina, kokiu būdu visos savybės kyla iš Šviesos, sukūrusios norą mėgautis, „kilusįjį iš nieko“, ir kaip Šviesa veikia šį norą.
Tai tikra raidos simfonija – Šviesos poveikis norui, pilnatvės troškimui, kuris Šviesos veikiamas keičiasi įgydamas skirtingas formas, išsaugodamas savyje ir Šviesos savybes, savo ankstesniąsias formas, kurios veikia net per keletą pakopų.
„Zohar“ mums aiškina, kaip iš dviejų jėgų – noro duoti ir noro mėgautis – atsiranda visa kūrinių įvairovė. Visa tai tiesiogiai susiję su mumis, nes mūsų pasaulyje taip pat nėra nieko, išskyrus dvi jėgas – balta ir juoda, vienetas ir nulis, gėris ir blogis.
Nesvarbu, apie kokius lygmenis mes kalbame, – visa kūrinija, visi mūsų suvokiami realybės pavidalai bei vaizdai – visi jie sudaryti iš dviejų jėgų.
Kabalistai apie šias dvi jėgas labai gražiai paaiškino remdamiesi raidžių formomis. Žiūrint į šias formas jos atgyja, prisipildo gyvybės.
Per raides tu pradedi suvokti, kaip šios savybės, Kūrėjas ir kūrinys, susijusios, kaip jos tarpusavyje susipina ir prasiskverbia viena į kitą, kokia kryptimi, kokiu būdu, kuo jos susilieja, o kuo ne, kur kokie apribojimai.
Mes paprasčiausiai neturime žodžių šiems santykiams apibūdinti. Bet raidė, simbolis duoda tau modelį, kurį suvokdamas, atskleidi savyje visą jausmų, santykių ir visko, kas egzistuoja, visumą.
Raidėje glūdi viskas. Ji tik atrodo kaip paprasta forma, bet šį paprastumą sudaro tūkstančiai ankstesnių formų, kurias ji buvo įgavusi iš viršaus besileisdama žemyn.

ww w laitman lt/ 2010/05/28/visa-kas-genialu-paprasta/

Raidžių parašymo geometrinė forma egzistuoja tik mūsų pasaulyje. Kiek aukštesniame dvasiniame lygmenyje tai jau ne geometrija, o savybės, niekaip nesusijusios su atvaizdavimu, kurį mes dabar matome. Ten raidžių kontūrai pasirodo jutimuose. Taigi, jeigu žmogus nežino ivrito, tegul klauso pamokos ta kalba, kuri jam leis įsiskverbti į esmę, idėją. Apskritai šitos raidės nepriklauso hebrajų kalbai, o atstovauja dviejų jėgų simboliams – Chasadim ir Chochma, gavimo ir davimo – susijungiančiomis tarpusavyje tuo ar kitu būdu. Hebrajų kalboje raidė (ot, אות) – tai taip pat simbolis. Prieš mus ne hebrajų kalbos raidės, o geometrinės formos, reiškiančios įvairų dviejų savybių santykį, derinį.
ww w laitman lt/ 2011/ 01/ 05/ ne-forma-o-esme/

Jidiš (jidiš taič) yra jidiš, tai nei senoji, nei naujoji hebrajų kalba.
Naujoji hebrajų kalba (ivrit) yra iš naujo atkurta ir modernizuota kalba, tapusi Izraelio valstybine kalba. Senoji - tai pirminė šios kalbos forma, vartota dar iki Kristaus ir vėliau išstumta giminingos aramėjų kalbos.