1884 metais šveicarų astronomas Arndtas pateko į pirmuosius laikraščių puslapius, kai pareiškė orbitoje už Neptūno atradęs labai keistą kubo formos planetą.
Žinoma, net 1884 metais visi suprato, kad tai nesąmonė. Laikraštis „The New York Times“ savo lapkričio 16 dienos numeryje net išspausdino straipsnį, pavadinta „Kubiška planeta“, rašo news.discovery.com.
Straipsnyje pateikiamas interviu su fiziku Theodore'u Vankirku, kuris pirmiausiai atmeta kvadrato formos planetos galimybę, o tuomet ima moksliškai kalbėti, į ką toks kubo formos pasaulis būtų panašus.
Viskas susiveda į trauką. Mūsų rutulio pavidalo Žemėje trauka mus traukia „žemyn“, planetos masės centro link. Taigi lygiame paviršiuje mes stovime tiesiai.
Tačiau hipotetiniame kubiškame pasaulyje būtų šeši kvadrato formos paviršiai, o su trauka susidurtumėme tik arėjant šių regionų centro link. Vis labiau artėjant prie krašto, pasijustumėm taip, tarsi koptumėm šlaitu. Be to, būtų vis sunkiau stovėti tiesiai, nes gravitacinė trauka trauktų didžiulio kubo centro link, kuris nebūtų tiesiai po mūsų kojomis.
Stovėjimas ant šio kubiško pasaulio „krašto“ primintų stovėjimą ant kalnų grandinės.
Šiuolaikinė kosmologė Karen L. Masters taip pat mano, kad kubiško pasaulio idėja yra žavinga, ypač kalbant apie atmosferos galimybes. Anot jos, visuose 6 planetos paviršiai galėtų pasigirdi vidutinio klimato oru, centralizuotais vandens telkiniais ir nė vienas jų neturėtų poliarinio ar pusiaujo oro. Be to, smailūs kubo kraštai kyšotų pro planetos atmosferą kaip didžiuliai kalnai.
Štai kaip ji tai paaiškina:
„Tarkime, kad atmosfera tęsiasi iki 1 tūkst. kilometrų virš Žemės (apvalios), taigi susidaro rutulys, kurio spindulys 6400 km +1000 km = 7400 km. Tai turėtų būti maždaug tikslus skaičius. Kubo, kurio tūris toks pats, kaip ir apvalios Žemės, kraštinė turėtų būti 10 tūkst. kilometrų ilgio, taigi kraštai nuo centro būtų nutolę per 8,7 tūkst. kilometrų. Jie be jokios abejonės kyšotų iš atmosferos.“
