Kai kurie žmonės visada žino, kur yra šiaurė ir kaip rasti išėjimą iš klaidaus pastato. Kitiems orientuotis sunkiau – jiems patariama susikurti žemėlapį.
Pasak mokslininkų, ar žmogus orientuojasi, pavyzdžiui, nepažįstamuose pastatuose, priklauso nuo jo erdvės suvokimo, patirties ir strategijos, kuria žmogus vadovaujasi, kai pasiklydęs ieško išėjimo.
Taigi psichologai gali padėti architektams suprasti, kodėl žmonės gali pasiklysti jų projektuotuose pastatuose.
Kiekvienas žmogus vos įžengęs į pastatą pirmą kartą susikuria galvoje žemėlapį, kuriame svarbus vaidmuo tenka tos erdvės objektams. Orientavimosi nepažįstamame pastate sėkmė priklauso būtent nuo tos informacijos, kuri sudedama į žemėlapį.
„Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad jūs atvykote pas visiškai naują gydytoją į jums visiškai nepažįstamą vietą. Jūs įžengiate pro priekines duris ir surandate jo kabinetą – pakeliui jūs įsidėmite įvairius objektus, kurie padės jums rasti išėjimą. Psichologams šiuo atveju įdomiausia, kaip žmogus pasinaudoja ta surinkta informacija, kad surastų išėjimą.
Jeigu žmogus kreipė dėmesį į posūkių seką, išeiti jam bus sunku, kadangi išėjęs iš gydytojo kabineto ir ieškodamas išėjimo jis tą seką turės apversti aukštyn kojomis. Kuo daugiau posūkių buvo, tuo didesnė tikimybė pasiklysti, jeigu išėjimo ieškoma būtent pasikliaujant įsidėmėta posūkių seka. Tačiau jeigu žmogus didesnį dėmesį kreipė į aplinkos objektus – paveikslus, kėdes, gėles ir pan., – jam bus lengviau rasti išėjimą.
Bet šis metodas atves iki reikiamo rezultato tuo atveju, jeigu žmogus bus įsidėmėjęs visus objektus – pamatęs nepažįstamą, jis gali sutrikti. Taigi jeigu žmogus klaidingai įžengs į tą pastato dalį, kurioje anksčiau nebuvo, jam bus sunku rasti išėjimą“, – komentavo Notre Dame universiteto mokslininkė Laura A. Carlson.
Psichologai sako, kad yra pastatų, kuriuose nesvarbus galvoje susikurtas žemėlapis: būna labai aiškios struktūros pastatų, kuriuose matoma tolima perspektyva.
Pasak specialistų, painus Sietlo viešosios bibliotekos pastatas. Olandų architekto Remo Koolhaaso suprojektuotame ir 2004-aisiais atidarytame pastate itin sunku orientuotis. Dažniausiai žmonės tikisi, kad kiekvienas pastato aukštas bus tos pačios struktūros, tačiau minėtame pastate taip nėra: pirmų penkių aukštų planas skiriasi vienas nuo kito.
Taip pat orientuotis pastate trukdo milžiniški eskalatoriai, kurie pakelia ne į kiekvieną aukštą, o, pavyzdžiui, į kas antrą – žmonėms tuomet sunku susivokti, kur jie atsidurs.
„Pamenu, labai nerimavau, ar nepaklysiu ieškodama kelio atgal į viešbutį. Priėjusi kiekvieną sankryžą, kurioje turėjau pasukti, aš stabtelėdavau, atsisukdavau atgal ir įsidėmėdavau sankryžą iš savo grįžimo perspektyvos. Tokiu atveju buvau tikra, kad atpažinsiu vietovę eidama atgal.
Šis būdas veiksmingas ir orientuojantis patalpose“, – sako L. A. Carlson.
Straipsnis publikuotas žurnale „Psychological Science“.
