Iš JAV observatorijos į Mėnulį nukreiptas lazeris pataikė į prieš beveik 40 metų jame palikto ir pamiršto sovietinio mėnuleigio „Lunochod-1“ reflektorių.
Amerikiečių mokslininkams pavyko Mėnulio paviršiuje iš naujo atrasti 1970 m. lapkričio 17 d. Sovietų Sąjungos nepilotuojamo kosminio laivo „Luna 17" į Lietų jūrą (Mare Imbrium) atgabentą mėnuleigį „Lunochod-1", praneša „Space.com".
Paskutinį kartą ryšys su šiuo mėnuleigiu buvo užmegztas 1971 m. rugsėjo 14 dieną. Pasak JAV mokslininkų, nuo to laiko niekas nežinojo tikslių paskutinės mėnuleigio buvimo vietos kordinačių. Beveik prieš 40 metų Mėnulyje veikti nustojusio „Lunochod-1" buvimo vieta paaiškėjo tik šių metų kovo mėnesį, kai aplink Mėnulį skriejantis NASA palydovas „Lunar Reconnaissance Orbiter" (LRO) didelės raiškos vaizdo kamera nufotografavo mėnuleigio nusileidimo vietos rajoną. Iš nuotraukoje matomo saulės šviesos atspindžio LRO programos mokslininkai identifikavo „Lunochod- 1" buvimo vietą.
„Lunochod-1". WIkipedia" nuotr.
Žinodami, kad šiame mėnuleigyje buvo įrengtas Prancūzijoje pagamintas lazerinis reflektorius, Kalifornijos universiteto San Diege (JAV) mokslininkų grupės, vadovaujamos fizikos profesoriaus adjunkto Tomo Murphy, nariai jau daugiau nei 2 metus nesėkmingai vykdė jo paieškas. Šie mokslininkai, naudodami Mėnulyje esančius reflektorius, atlieka tyrimus matuodami Mėnulio orbitos pokyčius ir nagrinėdami, kaip jie atitinka Einsteino bendrają reliatyvumo teoriją.„Paprastai mes naudojame tris „Apollo-11", „Apollo-14" ir „Apollo-15" misijų paliktus reflektorius, o kartais – ir sovietinio mėnuleigio „Lunochod 2" reflektorių, nors jis nelabai gerai veikia apšviestas saulės", - pasakojo T. Murphy.
Sužinoję tikslią „Lunochod 1" buvimo vietą, amerikiečių mokslininkai balandžio 22 dieną iš „Apache Point" observatorijos Naujosios Meksikos valstijoje 3,5 m skersmens teleskopo pasiuntė į nurodytą Mėnulio vietą lazerio impulsus. JAV fizikams pavyko aptikti ilgai ieškotą „Lunochod-1" reflektorių ir nustatyti atstumą nuo Žemės iki jo 1 centimetro tikslumu, skelbia „Space.com". Mažiau nei po pusvalandžio jie atliko antrąjį stebėjimą. Jo metu, pasinaudoję trianguliacija, mokslininkai apskaičiavo mėnuleigio ilgumos ir platumos koordinates 10 metrų tikslumu.
Pasak profesoriaus T. Murphy, per artimiausius mėnesius tikimasi šio reflektoriaus koordinates nustatyti dar tiksliau.
Matuodami „Lunochod-1" reflektoriaus atspindėtos lazerio šviesos ypatumus, JAV fizikai nustebo aptikę, kad signalai buvo neįprastai šviesūs: pasak jų, atspindėtos šviesos stipris buvo mažiausiai 5 kartus didesnis, nei „Lunochod-2" reflektoriaus.
„Geriausio signalo, kurį gaudavome iš „Lunochod 2" reflektoriaus pastaraisiais metais, atveju grįždavo apie 750 fotonų, tuo tarpu jau pirmojo „Lunochod-1" reflektoriaus bandymo metu gavome apie 2000 fotonų. Atsižvelgus į tai, kad praėjo beveik 40 metų, jų yra daugiau, nei pakankamai", - sakė T. Murphy.
Iki šiol daugelis įvairių šalių mokslininkų manė, kad „Lunochod-2" galėjo įkristi į kraterį ar sustoti taip, kad jo reflektorius būtų atsuktas į priešingą Žemei pusę, todėl jo nepavyksta aptikti lazeriais iš Žemės. Pasak „Space.com", „Lunochod-1" atradimas žymiai prisidės prie Mėnulio sudėties ir jo orbitos tyrimų. Tai esą susiję su šio mėnuleigio buvimo vietos ypatumais.
