„Žmonės nežino, kas tai yra aseksualumas arba turi susidarę apie tai kreivą įspūdį. Jie dažnai galvoja, kad tai yra psichinė negalia ar kažkokia problema, tačiau ne, tai yra tiesiog seksualinė orientacija“, – „Slate“ cituojama grupės „Ace Los Angeles“ atstovė Shari B. Ellis.
Judėjimo atstovų teigimu, žmonėms trukdo prastas informuotumas, o taip pat menkas šio reiškinio atstovavimas žiniasklaidoje.
„Visą gyvenimą aš uždavinėjau sau klausimą, ar esu aseksuali, tačiau aš niekuomet nerasdavau klausimo, ar esu aseksuali, nerasdavau žodžių, galinčių tai apibūdinti, – prisimena Sh. B. Ellis. – Žmonės, kurie šia tema domėjosi taip pat mažai, kaip ir aš, pasakojo, kad man paprasčiausiai reikia surasti tinkamą žmogų. Ir tuomet aš pradėdavau galvoti apie savo priklausymą tokiai grupei“.
40-metis B. tik neseniai suprato, kad jis aseksualas. „Aš labai sunkiai išgyvenau savo padėtį, – aiškina jis. – Yra socialinis spaudimas – būtina turėti tam tikrą skaičių lytinių santykių per savaitę, vystyt pilnavertį, tai yra įvairiapusį, seksualinį gyvenimą. Seksas yra visur. Aš maniau, kad su manimi kažkas ne taip. Aš domėjausi, ar vaikystėje nebuvau tapęs prievartos auka, ieškojau kažkokios traumos požymių“. Šiandien B. supranta, kad jis nėra „brokuotas“ ir gyvena santaikoje su savimi, tačiau visuomenės spaudimas išlieka, ir jis ir toliau jaučiasi „nenormalus“ ar „atstumtasis“.
Šiandien aseksualumas tampa tuo, kuo buvo homoseksualumas 1960-ųjų seksualinės revoliucijos metu Vakarų Europoje: žmonės, kurie identifikuoja save aseksualais, nekalba apie tai dėl baimės būti išpeiktais, dėl tos pačios priežasties apie aseksualumą mažai kalbama ir žiniasklaidoje, rašoma „Slate“. Tai apsunkina aseksualų savęs suvokimą, ir, tuo pačiu mažina galimybes visuomenei sužinoti apie šį reiškinį. Taip susidaro uždaras informacijos vakuumo ratas.
Aseksualumas – oficialiai pripažinta orientacija
Abu šie pavyzdžiuose minėti asmenys buvo girdėję apie aseksualumą, tačiau nebuvo įsitikinę, kad tai gali būti priskiriama jiems. Būtina suvokti, kad taip pat, kaip ir heteroseksualumas, homoseksualumas ar biseksualumas, aseksualumas – tai seksualinė orientacija, kuri jungia žmones su plačiu seksualinio ir romantinio gyvenimo spektru, rašoma „Slate“.
Kai kurie aseksualai pasirenka vienatvę, tačiau kiti nusprendžia gyventi poroje. Priešingai tam, kas yra skiepijama visuomenėje, tokios poros gali būti laimingos ir be sekso. Santykiai yra sudaryti iš kompromisų: kuomet partneriai pastebi dideli lytinio potraukio skirtumą vienas pas kitą, vienas iš jų gali priimti sprendimą – ir arba priversti save neužsiimti seksu, arba savo seksualinį gyvenimą atskleisti kitoje vietoje.
Taip pat reikia pažymėti, kad aseksualumas – toli gražu ne duoklė madai. „Cibato istorija“ knygos autorės Elizabeth Ebbot teigimu, aseksualumas egzistavo visada, tačiau niekam nekrito į akis, niekas ir niekada nebuvo jo uždraudęs.
Visuomenėje daugiau dėmesio šiai orientacijai pradėta skirti tik XXI a. pradžioje. Prie to prisidėjo teisė į anonimiškumą internete ir socialinių tinklų plėtrą. Atsirado aktyvistai, kurie pasiekė, kad 2013-aisiais Amerikos psichiatrų asociacija aseksualumą pripažintų orientacija, o ne patologija. Tačiau visuomenei su tuo susitaikyti dar prireiks, tikriausiai, daug laiko.
Aseksualių veikėjų trūkumą kine, tikriausiai, lemia tai, kad scenaristai nelabai žino, kaip tai „parduoti“ žiūrovui. Tokia orientacija yra sunkiai paaiškinama neinformuotai publikai, o taip pat sumažina kino ar serialo patrauklumą. Juk „seksas puikiai parsiduoda“.
Sociologai pažymi, kad visur „parduodamas“ seksas – kine, reklamose, leidiniuose ir portaluose – sukelia žmonėms, kurie jam nejaučia potraukio, stresą. Jie jaučiasi nevykėliais. Tiesa, pastebimi ir teigiami pokyčiai – mat žmonės vis dažniau ir dažniau elgiasi taip, kaip jiems patinka. Ir nebelaiko to kažkuo neteisėtu, nebesivadovauja kitų nuomonėmis. Tokiu atveju žmogui dingsta kaltės jausmas, kad jis elgiasi kažkaip ne taip, kaip jo tėvai, močiutės ar seneliai.
