Prof. Vaidutis Kučinskas neabejoja, kad mūsų genai lemia sergamas ligas. Jos skiriasi nuo Vakarų Europos. Ištirti Lietuvos gyventojų genomą reikia ir dėl kitos priežasties. Daug žmonių emigruoja, imigruoja kiti, todėl ne tik istoriškai ar lingvistiškai, bet ir genetiškai svarbu užfiksuoti, kas mes tokie esame.
Pasaulinis žmogaus genomo sekvenavimo projektas baigėsi 2003 metais, tačiau dar daug klausimų neatsakyta. Visa nukleotidų seka žmogaus genome jau daugmaž aiški, bet dar nežinoma tikslaus genų skaičiaus, kur vienas genas prasideda, o kur baigiasi, aptinkama vis naujų. Šiame procese nori dalyvauti ir lietuvių mokslininkai.
Kompetencijos ir patirties užtektų, tačiau dažnai jie negali būti lygiaverčiai partneriai Vakarų kolegoms, nes neturi tyrimams reikalingos įrangos.
Tikrasis kelias
Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedros vedėjas prof. V.Kučinskas populiacijų genetikos srityje dirbo JAV, Švedijoje, Italijoje, Anglijoje, kitose šalyse. Iš šios srities išleista monografija „Genomo įvairovė: lietuviai Europoje“, išspausdinta daugelis darbų. Šią temą VU ligoninės Santariškių klinikų Medicininės genetikos centro direktorius plėtoja iki šiol, dažniausiai susietą su konkrečia patologija.
Dabar pagrindinis VU genetikų įgyvendinamas Europos Sąjungos (ES) mokslinių tyrimų projektas CHERISH kaip tik ir skirtas naujų genų paieškai. Norima rasti genus, kurie gali būti susiję su protiniu atsilikimu, - pakitę arba net apskritai prarasti. Ištyrus pakitusio geno raišką, nebūtinai patį geną reikia pakeisti. Jo veikla reiškiasi per daugelį etapų ir gali būti, kad kuriuo nors etapu kaupiasi metabolitai, nereikalingos medžiagos. Galima jas pašalinti. Arba duoti pacientui trūkstamų medžiagų. Visus tuos mechanizmus išsiaiškinus ir skyrus reikalingą gydymą dažnai ką tik gimusiam kūdikiui, jis augtų normalus.
„Toks būtų tikrasis kelias, - sakė prof. V.Kučinskas, - ir Lietuvoje galbūt mažiau vaikų, turinčių protinę negalią, reikėtų išlaikyti, integruoti į visuomenę. Tai būtina daryti, jei nėra kitų galimybių, tačiau jei jų yra, išgydyti vaikai patys integruosis.“
Toks yra fenilketonurijos atvejis. Lietuvos genetikai jau gali padėti šia liga sergantiems vaikams ir kai kurie iš jų net mokosi universitetuose.
Prof. V.Kučinskas vadovauja pernai pradėto projekto CHERISH molekulinės citogenetinės analizės grupei. Vasario pradžioje Prahoje vyks jos susitikimas. VU genetikai pradėjo darbą, neturėdami lyginamosios genominės hibridizacijos analizės sistemos, leidžiančios nustatyti, paprastai tariant, ar normalios chromosomos. Ją žadėta nupirkti, tačiau viskas užtruko, pasak grupės vadovo, iki begalybės. Kol įrangos nėra, įvairiai manevruojama. Tyrėjai buvo išsiųsti į Italijos, Kipro, Estijos centrus. Ten dirbdami jau gavo rezultatų - sergančių žmonių genome rasti persitvarkymai, kurių anksčiau nepavykdavo aptikti sena įranga.
Medicininės genetikos centras daugelį metų tikisi įsigyti ir kitą aparatą, dabar plačiai pasaulyje taikomą tyrinėjant vieno nukleotido polimorfizmus arba kartotinių sekų skaičių visame žmogaus genome iš karto, o ne atskiroje jo srityje. Įranga leistų būti nepriklausomiems ir suteiktų daugiau galimybių dalyvauti ES mokslinių tyrimų projektuose, nors tai tikrai nėra paprasta.
Kas domina ir NASA
Prof. V.Kučinskas vienas pirmųjų Lietuvoje jau prieš keliolika metų įsitraukė į ES bendrosios programos mokslinių tyrimų projektus. Molekulinei citogenetikai skirta programa buvo labai moderni tuo laiku. Lietuvoje šioje srityje išvis nieko nebuvo daroma ir bendradarbiauti pakviestam lietuvių mokslininkui buvo gera patirtis, nes ES genetikų kartu su Izraelio ir JAV kolegomis įgyvendintą chromosomų identifikavimo naudojant moderniausius metodus projektą galima laikyti molekulinės citogenetikos pradžia. Projektu tada susidomėjo ir NASA, nes chromosomų atpažinimo sistemos technologiniu požiūriu buvo labai panašios į tas, kurios leidžia ieškoti skraidančių objektų.
Prof. V.Kučinsko komanda jau penkiolika metų gana intensyviai domisi molekuline citogenetika. Ji gali būti ir priemonė tyrinėti Lietuvos gyventojų populiaciją, atskirų žmonių genomus, jų persitvarkymus ar nepersitvarkymus, kurie su sveikata gali būti susiję arba ne.
Kitas ES projektas, kuriame aktyviai dalyvavo Medicininės genetikos centras, buvo skirtas aklumo, pigmentinio retinito ir makulos degeneracijos ligoms tirti. ES projektui, susijusiam su protiniu atsilikimu fenilketonurija, prof. V.Kučinskas vadovavo. Turbūt irgi vienas pirmųjų Lietuvoje. Medicinos genetikos centre jau daug metų tiriami naujagimiai ir gydomi fenilketonurija sergantys pacientai. Nustatomos tų asmenų genomo ypatybės ir kokios yra mutacijos Lietuvoje.
Prieš daugiau kaip dešimt metų įsigyta tuo laiku gana moderni DNR sekvenavimo įranga leido sėkmingai dalyvauti ES projekte, skirtame molekulinei genetinei diagnostikai ir jos kokybės kontrolei, kad būtų standartizuoti tyrimų metodai ir įvairių ligoninių laboratorijose gauti rezultatai nesiskirtų. Šis projektas pagrindė visos Europos normas.
Šiemet baigiasi labiau edukacinio pobūdžio projektas dėl vienos dažniausių paveldimų ligų Lietuvoje - cistinės fibrozės. Parengtas specialus tinklalapis, kuriame kiekvienas žmogus gali pateikti jam rūpimą klausimą, o specialistų komandos įvairiose Europos šalyse parengia atsakymus atitinkama kalba.
Tarp naujausių - ir „Eurogene“ projektas, skirtas mokomajai medžiagai parengti. Jame taip pat dalyvauja daugelio ES šalių mokslininkai. Nemažai straipsnių įvairiomis genetikos temomis į tinklalapį yra įkėlę ir VU mokslininkai.
Lietuvių pavardžių nėra
Prof. V.Kučinskas kviečiamas Europos Komisijos (EK) mokslinių tyrimų projektų biomedicinos srityje ekspertu dar nuo tada, kai Lietuva nebuvo ES narė. Aišku, jei pats dalyvauja projekte, recenzentu būti negali. Vertinami projektai įvairūs ir jų biudžetas skirtingas - nuo kelių šimtų tūkstančių iki keliolikos milijonų eurų. Per metus būna net keli kvietimai teikti juos įvairiose programose ir kartais recenzuoti tenka iki šimto projektų, tačiau tarp jų prof. V.Kučinskas iki šiol dar nematė lietuviškų pavardžių.
„Vadinasi, negalime būti tinkami partneriai, - apgailestavo Lietuvos žmogaus genetikos draugijos pirmininkas. - Ko reikia rašant europinį projektą? Atmintinai žinau, nes metai iš metų tie kriterijai mažai kuo skiriasi.“
Pirmas dalykas, reikia pasiūlyti visiškai naują idėją ir konkretų jos įgyvendinimo planą. Nepasakysi, kad nori išspręsti vėžio ar širdies ir kraujagyslių problemas. To nori visi. Dažnai būtent projektai iš Rytų Europos akivaizdžiai skiriasi - daug žodžių, bet aiškaus minties dėstymo nėra. Konkrečiai nesuformuluota, kokia padėtis šiuo klausimu pasaulyje yra dabar ir ką savo projektu duos naujo. O juk tik nauji rezultatai yra mokslas.
Antras dalykas, reikalinga infrastruktūra, kuri leistų būti lygiaverčiais partneriais. Ne tik įranga, bet ir žmonės, administravimas turi atitikti tarptautinį lygį. Pavyzdžiui, viešųjų pirkimų požiūriu Lietuvoje, pasak mokslininko, nesuprantama, kas darosi. Pateiki paraišką viešųjų pirkimų skyriui, eina savaitės, mėnesiai, tada šiaip ne taip paskelbiamas konkursas, jį dar gali apskųsti, ir be pusės metų nepavyks visiškai nieko padaryti. O mokslo
pasaulyje visą laiką vyksta lenktynės ir laimi tas, kuris sugeba labai greitai suvokti, ką reikia tyrinėti, turi infrastruktūrą ir lėšų. Po mėnesio jau gauna rezultatus, o ne pateikia prašymą viešųjų pirkimų skyriui. Jei ir toliau taip bus daroma Lietuvoje, naujų rezultatų kažin ar pavyks gauti. Nebent atsitiktinai kas nors pasiseks.
Trečias labai svarbus dalykas, jei, aišku, turi pirmus du, - tarptautinė komanda. Be jos negali teikti projekto - tokie yra EK reikalavimai. Tačiau turi būti žinomas Europoje ar apskritai pasaulyje, kad kitų šalių mokslininkai pasitikėtų ir sutiktų dalyvauti kaip partneriai.
Draugų klubas
Europoje dažnai samdomi struktūrinių fondų projektų rašytojai. Jie ima didžiulius pinigus, tačiau žino visas taisykles, gali gerai apskaičiuoti biudžetą ir net administruoti projektą. Vis dėlto sugalvoti idėją, sukurti infrastruktūrą ir rasti partnerius reikia patiems mokslininkams. Kitas dalykas - kartais pačių mokslininkų parengti projektai būna taip blogai parašyti angliškai, kad nelabai galima ir suprasti. Nors ekspertai stengiasi vertinti geranoriškai, dažnai tokie projektai būna blogi ir moksliniu požiūriu, todėl atkrenta nesvarstomi.
Prof. V.Kučinskas įsitikinęs, kad ES projektų vertinimas yra skaidrus ir iš esmės objektyvios priežastys lemia, kodėl mūsų mokslininkų parengti projektai negauna finansavimo. Kita vertus, ilgametė eksperto patirtis leido pastebėti savotišką „draugų klubą“, į kurį sunku prasibrauti svetimiems. Tarkim, Kembridžo ar Oksfordo absolventai po studijų išsiskirsto po įvairias šalis. Teikdami projektą susiburia į komandą ir laimi finansavimą. Per trejus ketverius metus įgyvendina projektą ir po kokių dvejų metų vėl teikia paraišką. Vėl tie patys žmonės. Formaliai viskas atrodo gerai, tačiau kiti neįsileidžiami, nebent turi tikrai gerą idėją arba tinkamai pasirodė tarptautiniu mastu.
Prof. V.Kučinskas, dažnai vienintelis ekspertas iš Centrinės ir Rytų Europos, garsėja kaip griežtas per didelio projektų biudžeto kritikas - perskaičiuoja ir siūlo sumažinti, pavyzdžiui, šiek tiek išpūstus atlyginimus. Tada programos finansavimo gali sulaukti vienas ar daugiau projektų, esančių žemesnėje pozicijoje.
Įdomus faktas, kad bent tuose projektuose, kuriuos recenzuoja prof. V.Kučinskas, įrangai pirkti lėšų neprašoma. Viską turi. Visą infrastruktūrą gauna iš kitur, o šie pinigai skiriami reagentams, atlyginimams, komandiruotėms.
Užburtas ratas
„Viena vertus, mus spaudžia, kodėl nedalyvaujame EK programose. Dalyvaujame, tačiau jau nebeatitinkame kriterijų, kad būtume normalūs partneriai, - kalbėjo Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas. - Kita vertus, norint gauti lėšų reikalaujama produkcijos. O kas yra mokslininkų produkcija? Straipsniai, turintys didelį citavimo indeksą. Jų nebus, jei nesame tinkami partneriai.“
Prof. V.Kučinskas tikisi, kad prie infrastruktūros plačiąja prasme sukūrimo Lietuvoje prisidės Bendroji nacionalinė kompleksinė programa (BNKP) ir vadinamieji mokslo slėniai. Nuo šiemet galima teikti ir individualius projektus Lietuvos mokslo tarybai (LMT), tačiau ketveriems metams skiriamos lėšos per mažos, kad būtų galima ir įrangą įsigyti. O BNKP valdymo komiteto posėdyje nutarta siūlyti įtraukti medicinos mokslų projektus į valstybės projektų sąrašą „su išlyga, kad rengiant paraiškas bus atsižvelgta į ekspertų pastabas (ypač dėl įrangos)“.
„Mums reikalinga įranga dabar, o ne pasibaigus projektui. Tada tokios genominių lustų, genotipavimo ir genų analizės sistemos reikės ligoninei, - sakė mokslininkas. - Ekspertai rašo, kad ji jau yra ligoninėje, tačiau tokios įrangos neturi nei Medicininės genetikos centras, nei Žmogaus ir medicininės genetikos katedra. Recenzentai taip pat rašo, kad Kauno medicinos universitetas „tenkinasi DNR analizatoriumi“, tačiau dabar tokie sekvenatoriai - jau praeitis ir pirkti jį, kaip siūloma, būtų anachronizmas, nes sudėtingesniems moksliniams tyrimams reikia naujos kartos technologijų. Mums taip pat priekaištaujama, kad numatoma infrastruktūra dubliuojasi, nes jau anksčiau buvo „įsigyta aparatūra genetiniams tyrimams“. Aparatai visiškai skirtingi ir tikslai, dėl kurių norime juos įsigyti, yra nesulyginami.“
Kita akivaizdi problema medicininės genetikos srityje - Lietuva neturi tinkamai parengtų specialistų. Nėra medicininės genetikos magistrantūros. Europos žmogaus genetikos draugijos Edukacinis komitetas, kurio narys yra ir prof. V.Kučinskas, parengė tokių specialistų kompetencijos reikalavimus. Iš tikrųjų jų, tinkamai parengtų, nėra visoje Europoje. Reikia sukurti naują magistrantūros programą, tačiau LMT ekspertai siūlo tokius „užmojus“ riboti. Studijuoti pas prof. V.Kučinską norėtų magistrantai ar doktorantai ir iš užsienio, tačiau kol nėra sutvarkytos infrastruktūros ir lėšų bazinėms disciplinoms, universitetas, pasak Žmogaus ir medicininės genetikos katedros vedėjo, negali būti konkurencingas.
Išliekamoji vertė
„Dar norėčiau apibūdinti Lietuvos gyventojų genomą, - kalbėjo mokslininkas. - Jau nemažai esu padaręs šioje srityje, bet dabar, kai atsirado naujų galimybių, manau, kad lietuviai turėtų žinoti, kokie yra genetiškai. Reikia žinoti, kokie genetiniai variantai yra paplitę Lietuvos gyventojų populiacijoje, kad būtų galima spręsti, kokių ligų tikėtis. Neabejoju ir turime įrodymų, kad genetiškai jos skiriasi nuo Vakarų Europos, todėl ir jų diagnostikos technologija turi būti kuriama skirtinga. Kitas dalykas, jei daug žmonių emigruos ar imigruos kiti, turėtume ne tik istoriškai ar lingvistiškai užfiksuoti, bet ir genetiškai ne mažiau svarbu žinoti, kas mes tokie esame.“
Žinoma, tai kainuoja pinigus. Genomo įvertinimas, galima sakyti, yra valstybės intelektinė nuosavybė, tačiau iki šiol prof. V.Kučinsko darbas šioje srityje dažnai būdavo greta visų projektinių tyrimų. Kaip pats juokavo, Lietuvos populiacijos genomo tyrimai yra vos ne pomėgis. Lietuva šioje srityje padarytų darbų beveik nefinansavo. Lėšų Lietuvos populiacijos genomo tyrimams skyrė JAV ir Švedijos institucijos.
„Tris sykius pateikiau Lietuvos žmogaus genomo projekto programą, tačiau nė karto nebuvo pritarta. Dabar kol kas svarstau, ar vertėtų teikti pagal individualių tyrėjų programą, - sakė mokslininkas. - Norėčiau tokį projektą, kol dirbu ir dar turiu sveikatos, įgyvendinti, nes jis iš tikrųjų reikalingas ir turi išliekamąją vertę.“
Milda Kniežaitė
