Į virtualų pasaulį visa galva panirusias atžalas suaugusieji ima kontroliuoti dažniausiai tik tada, kai išgirsta apie galimas tragiškas pasekmes. Tačiau suvaldyti interneto praktiškai neįmanoma. Tėvams belieka su juo „susidraugauti“ ir priversti jį draugiškai priimti vaiką. Po Lietuvą sukrėtusios trylikametės alytiškės žmogžudystės ėmė sklisti kalbos, kad dėl tragedijos kaltas ne tik įtariamasis nepilnametis jos žudikas, bet ir nusikaltėlį su auka suvedęs bene populiariausias socialinis tinklalapis.
Pasaulio žiniasklaida kartkartėmis paskelbia neką mažiau žiaurių su virtualia erdve siejamų istorijų. Pavyzdžiui, apie internete planuojamus ir masinėmis skerdynėmis virtusius paauglių išpuoliusprieš klasės draugus ir mokytojus ar apie vaikus, kompiuterinių žaidimų taisykles pritaikiusius realiame gyvenime – tiesiog ėmusius šaudyti gatvėje ar namuose.
Lietuvoje virtualios erdvės pramogos kol kas griežčiau nekontroliuojamos. Juo labiau niekas per daug galvos nesuka dėl įsigalėjusių, tūkstančius vaikų įtraukusių socialinių tinklalapių.
Kyla konfliktų
Panevėžio „Ąžuolo“ pagrindinės mokyklos direktorius Remigijus Glinskis įsitikinęs, kad labiausiai savo atžalų saugumu turi pasirūpinti ne kas kitas, o tėvai. Kompiuteriniu raštingumu vaikams nusileidžiantiems suaugusiesiems patariama su internetu kuo skubiau „susidraugauti“ ir pasirūpinti, kad nepilnamečiai iš jo turėtų tik naudą.
R.Glinskio tvirtinimu, vaikams mokykloje nėra laiko naršyti po įvairius interneto portalus. Juo labiau kad mokslo įstaigoje yra griežtesnė tam tikrų tinklalapių, pavyzdžiui, pornografinių, kontrolė – juos riboja mokyklos serveryje įdiegta programa.
„Kiek galime, stengiamės naršymą po internetą kontroliuoti. Tačiau, be įvairių vaikams netinkamų portalų, yra kita blogybė – socialiniai tinklalapiai ir masiškai paplitęs virtualus bendravimas juose. Jo formos būna įvairiausios – pradedant nuo elektroninio laiško iki tiesioginio bendravimo „online“. Ir nuo jo turime šiokią tokią techninę apsaugą. Tačiau visko uždrausti ar apriboti nepajėgiame.
Be to, yra ir kita medalio pusė. Juk vaikas mokykloje būna daugiausia aštuonias valandas. Likusį paros laiką mokinys praleidžia aplinkoje, kurioje priežiūra yra daug mažesnė. Jei vaikas mato, kad mokykloje yra stipri kontrolė, jis visuomet ieško kitų galimybių ir interneto šaltinių“, – kalbėjo pašnekovas.
Direktorius patikino, kad pedagogus dažnai pasiekia informacija apie socialiniuose tinklalapiuose prasidedančius vaikų konfliktus. Mokykloje vienas kitam nepilnamečiai pasiskundžia, kad kas nors portale paliko netinkamą komentarą, įdėjo iš kažkur atrastą negražią nuotrauką ar pažemino pasisakydamas forume. Esą net ir tokie menkniekiai vaikams būna svarbūs, tad prasideda pykčiai.
Nuotraukos – erotinės
Įstaigos vadovas pabrėžė, kad dažnai konfliktuoja mergaitės. Nes aktualia problema tampa aukštesniųjų klasių mokinių noras virtualioje erdvėje pademonstruoti seksualumą.
„Veikiausiai iš didelio nesupratingumo vyresnės mergaitės skuba informaciją apie save ir savo nuotraukas skelbti internete. Merginos siekia atrodyti labai gundančios ir patrauklios, įvairiuose socialiniuose tinklalapiuose savo noru ima dėti erotiškas nuotraukas. Tai tikrai yra daroma ne iš mokyklos kompiuterių, o iš privačių. O mokykloje prasideda įvairūs komentarai ir pykčiai, jei tokiomis nuotraukomis kas nors ima piktnaudžiauti. Kaip tokią problemą spręsti, nežinia – kiekvieną konkretų atvejį reikia analizuoti“, – sakė R.Glinskis.
Mokyklos direktorius patikino, kad pedagogui apie visus mokinio mėgstamus interneto tinklalapius sužinoti nėra galimybių. Esą net ir daugiau laiko su savo atžalomis praleidžiantys tėvai tokių dalykų nesugeba išsiaiškinti.
„Jeigu paklausite tėvų, kokiuose socialiniuose tinklalapiuose jų vaikai yra prisiregistravę, kokius kompiuterinius žaidimus mėgsta labiausiai, manau, didžioji dalis į tokį elementarų klausimą nesugebės atsakyti. Suaugusieji to tiesiog nežino: ne todėl, kad nenori – tiesiog negali to techniškai patikrinti ir negali būti tikri, kad vaikas sako tiesą. O mokytojas tuo labiau šiaip sau mokinio negali klausti, su kuo jis bendrauja internete. Tai yra privatus tiek nepilnamečio, tiek suaugusio žmogaus reikalas“, – kalbėjo pašnekovas.
Prieš priklausomybę
R.Glinskis internetą palygino su virtuviniu įrankiu: „Garsusis „Facebookas“ yra tiesiog įrankis bendrauti – lyg virtuvinis peilis. Juk negalime įrankio apkaltinti, kad jis nupjovė pirštą. Peilis nesužalos piršto, jei to nenorės jį turintis žmogus. Jei kažkas kažką įžeidė elektroniniu paštu, negalime to pašto uždrausti. Žinoma, galima visus „įrankius“ sunaikint. Tik ar bus iš to naudos?“
Įstaigos vadovo nuomone, virtualus pasaulis neretai vaikui tampa lyg pasaka, kurioje jis save įsivaizduoja kaip teigiamą arba neigiamą herojų.
„Internetas yra nuostabus gerų ir blogų dalykų šiukšlynas. Juo galima naudotis ieškant tam tikros informacijos. Tačiau ir ji turi būti perleista per patį žmogų. Į bet kokią informaciją vaikas turi išmokti žiūrėti kritiškai“, – „Sekundei“ teigė vadovas.
