Riba tarp mirties ir gyvenimo nėra tokia aiški, kaip kad buvo manoma kadaise. Modernios reanimacijos triukai įgalina medikus atgaivinti žmones net praėjus ištisoms valandoms po to momento, kai sustoja jų širdys ir jie pripažįstami mirusiais.
„Jei žvelgtume į istoriją, žmogus laikomas mirusiu, kai nustoja plakusi jo širdis ir jis nebekvėpuoja, – primena Niujorko valstijos universiteto intensyviosios terapijos profesorius Semas Parnija (Sam Parnia). – Ir nieko negalėjai padaryti, kad tai pakeistum.“
Vis dėlto perprasdami mirties procesų paslaptis ląstelių lygmenyje, mokslininkai suprato, kad mirtis ištinka ne akimirksniu – tai yra kurį laiką trunkantis procesas. Ir jis prasideda po to, kai žmogus (pagal standartinius kanonus) pripažįstamas mirusiu – ląstelėse tik tada prasideda mirimo procesai. Jos dar nebūna mirusios.
„Tai gali vykti valandų valandas, tačiau iš tikrųjų yra įmanoma tuos procesus pasukti atgal“, – tvirtina S. Parnija.
Mirimo procesas
Kadaise manyta, kad širdžiai nustojus varinėti kraują, žmogui belikę tik keletas minučių iki negrįžtamų smegenų pokyčių dėl deguonies ir maistinių medžiagų stygiaus smegenų ląstelėse. Mokslininkai tvirtina, kad dabar toks požiūris yra pasenęs.
„Kai širdis sustoja, mirties procesai ne pasibaigia, o tik prasideda“, – pabrėžia Kolumbijos universiteto (JAV) neurologijos profesorius Stefanas Majeris (Stephan Mayer).
Smegenų pažeidimai dėl deguonies stygiaus vyksta palaipsniui, etapais. Smegenų aktyvumas gali būti pažeidžiamas per keletą sekundžių, tačiau mirimo programos laipteliais smegenų ląstelės pradeda kopti tik po keleto minučių, kai ląstelėms ima trūkti cukraus.
„Dabar mums žinoma, kad kai žmogus kurį laiką išbūna be deguonies, įsijungia visa puokštė signalų, kurie ląsteles informuoja, kad laikas mirti, – aiškina Pensilvanijos universiteto kritinių būsenų medicinos profesorius Lensas Bekeris (Lance Becker). – Vadinasi, turime galimybę modifikuoti tuos programinius etapus ir ląstelėms pasiųsti signalą „palūkėkite, neskubėkite mirti, spustelėkite stabdžius“.
Kai kurios įžvalgos apie mirties procesų stabdymą gimė iš atvejų, kai žmonės buvo atgaivinti be jokių smegenų pažeidimų arba su menkais pažeidimais, nors širdis ir smegenys nefunkcionavo keletą valandų. Esminis šių sėkmingai pasibaigusių atvejų faktorius – hipotermija (būsena, kai organizmo temperatūra nukrinta iki žemesnės nei reikalinga palaikyti organizmo metabolizmą ir funkcionavimą, žmonėms – žemiau 35°C).
Kiek galima išbūti be pulso?
Tyrimai rodo, kad hipotermija apsaugo smegenis, menkindama jų poreikį deguoniui ir nutraukdama aktyvuotus ląstelės mirimo procesus. Vis dėlto ir čia egzistuoja ribos. Nors kūno šaldymo technologijos ženkliai padidino pacientų atgaivinimo šansus, vis tik ateina momentas, kai mirties procesai organizme palieka pernelyg daug pažeidimų ir grįžti į gyvenimą tokiam organizmui būna per vėlu.
Maža to, mokslininkai suprato, kad reanimacijos sėkmė priklauso nuo to, kaip pacientas gydomas po to, kai širdis atgaivinta ir nuo to, kaip kūnas sušildomas po hipotermijos.
„Tai, ko mes mokomės, yra kontraintuityvu, nes visiems mums kalė į galvas: jei kažkam stinga deguonies, reikia jo duoti; jei kraujospūdis kritęs, jį reikia sukelti, – pasakoja L. Bekeris. – Tikrovėje vis dėlto yra taip: jei pacientas atsiliepia į intensyvios slaugos priemones ir jo širdį pavyksta atgaivinti, staigus kraujo pliūpsnis ir deguonies perteklius smegenims gali padaryti daugiau žalos nei naudos ir tik pabloginti neurologinę būklę. Tad atgaivinto žmogaus kraujotakos sistemoje deguonies kiekį reikia reguliuoti labai apdairiai, nes per daug deguonies gali reikšti mirtį.“
Moderniausios reanimacijos technologijos
Idėja šaldyti kūną sustojus širdžiai egzistuoja jau keletą dešimtmečių, tačiau mokslininkai nebuvo tikri, ar tokie veiksmai iš tiesų gali padėti pacientams. Pastaraisiais metais tyrimai atskleidė, kad hipotermija pagerina paciento išgyvenimo ir atgaivinimo šansus. Profesionalų organizacijos (pvz., Amerikos širdies asociacija [American Heart Association]) rekomenduoja atsižvelgti į hipotermiją tais atvejais, kai paciento kraujotaka sugrąžinama.
Kita vertus, ne visose ligoninėse yra hipotermijos įrangos sistemos.
„Liūdniausia, kad turint tokių žinių, įranga yra įmanoma, bet neįdiegta, – apgailestauja S. Parnija. – JAV šaldymo terapijos privalumų sulaukia mažiau nei 10 proc. pacientų. Idealiu atveju reanimacijos instrukcijas vykdytų ne žmonės, o įrengimai – jie atlikinėtų krūtinės ląstos spusčiojimus, užtikrintų, kad smegenims būtų tiekiamas reikiamas deguonies ir kraujo kiekis. Kūno vėsinimas ir deguonies kiekių mažinimas širdžiai sustojus yra vieni iš esminių faktorių, kurie gali padidinti pacientų šansus prisikelti be smegenų pažeidimų.“
Nauji etikos klausimai
Dabar medicininėje praktikoje yra priimta nemėginti atgaivinti paciento, jei jo galvos smegenys pažeistos ilgą laiką ir žmogus liktų gyvas tik komos būsenoje. Mėginimai atgaivinti pacientą praėjus keletui valandų po širdies sustojimo gali reikšti didesnę smegenų pažeidimo riziką, o tai kelia tam tikrus etikos klausimus gydytojams, kurie norėtų vadovautis pažangesniais reanimavimo metodais.
„Mūsų dabartinės žinios apie smegenų procesus ir mirtį nėra baigtinės, – atkreipia dėmesį S. Majeris. – Ne visada aišku, kiek ilgai tam tikras pažeidimas vyksta ir ar jis yra nesugrąžinamas. Aišku tik tai, kad visos tos ligšiolinės žinios apie smegenų pažeidimo procesų negrįžtamumą yra visiškai neteisingos. Jei tokius sprendimus priimsi pernelyg anksti, gali būti taip, jog „nurašai" pacientą iš anksto.“
