Trumpa pažintis su naujausiais GPS įrenginiais bei naujausiomis programinės įrangos versijomis.
Šiame straipsnyje norėtume Jus supažindinti su naujausiais GPS (Global Positioning System) įrenginiais bei naujausiomis programinės įrangos versijomis. Bet prieš tai – žiupsnelis istorijos, kuri padės suprasti, kas yra GPS, su kuo jis „valgomas“ ir apskritai iš kur atsirado.
GPS „tėtis“ – Ivanas
Jau prieš daug metų žmonės galvojo apie tai, kaip surasti vieną ar kitą objektą, kaip kuo tiksliau pažymėti vietoves, kelius bei kitus objektus žemėlapiuose. Toks poreikis buvo ypač juntamas karinėje pramonėje – juk jei tu matai priešą geriau nei jis tave, tavo šansai nugalėti gerokai padidėja. Taigi logiška, kad tokios sistemos ištakos siekia JAV karinės gynybos departamento kabinetus. Beje, turime ir GPS „tėtį“ – Ivaną Gettingą, kurio vardas tikrai nepanašus į žmogaus, kilusio iš Amerikos. Bet faktas yra tai, kad šis mokslininkas gimė Niujorke.
Taigi minėtajam Gynybos departamentui bei ponui Ivanui kilo idėja, kuri vėliau buvo įgyvendinta. Idėja gana paprasta – aplink žemę skriejantys dirbtiniai palydovai, su kuriais užmezgus ryšį specialia technika gaunamas tikslus buvimo vietos „adresas“. Aišku, tai ne gatvė ar namas, o ilguma ir platuma. Tiesa, GPS idėja kilo gerokai seniau, nei į atvirą kosmosą pradėjo skraidyti žmonių sukurti įrengimai. Beje, pati idėja ir jos įgyvendinimas Amerikos mokesčių mokėtojams kainavo visai nepigiai – 12 mlrd. JAV dolerių. Įspūdinga suma, bet rezultatas ne mažiau įspūdingas.
Tuometinį GPS sudarė aštuoniolika dirbtinių palydovų, išdėstytų orbitoje, bei jų antžeminės stotys. Atstumas iki jų – apie 22 000 mylių, arba dešimtadalis atstumo iki mėnulio. Kiekvieno palydovo kaina – dešimtys milijonų dolerių. Šiuo metu orbitoje skraido 28 GPS palydovai.
Šiuolaikinės technologijos, leidžiančios vienu metu naudoti daugelio palydovų signalus, yra ypač tikslios. Geriausias rezultatas – 1–2 centimetrų tikslumas. Taip taip, mes nesuklydome – centimetrų. Kam reikalinga ta palydovų gausybė, jei pozijai nustatyti užtenka vos trijų? Ogi štai kam: kuo daugiau palydovų signalų jūs „gaudote“, tuo mažesnė paklaida ir tiksliau nustatoma jūsų buvimo vieta.
Vos prieš porą dešimčių metų GPS buvo prieinama tik karinei pramonei, bet nuo 1983 metų tuometinio JAV prezidento R. Reigano sprendimu, ši sistema bei jos privalumai tapo prieinami ir paprastam vartototojui.
Viena populiariausių GPS lustų gamintojų yra kompanija „Sirf“, jos produktai „Sirfstar“ užima ypač didelę rinkos dalį. Ši kompanija, įkurta 1995 metais, rinkai jau pasiūlė tris savo produktų kartas – „Sirfstar I“ (1996 metais), „Sirfstar II“ (1999 metais) bei „Sirfstar III“ (2004 metais).
Pirmasis „Sirfstar“ leido naudoti vos kelių palydovų signalą vienu metu, o „Sirfstar III“ gali priimti iki trisdešimties palydovų signalų vienu metu. Tiesa, kol kas tai yra neįmanoma – mat GPS palydovų skaičius nesiekia trisdešimties.
Aktyvieji ir pasyvieji GPS
Taigi pakalbėkime apie šiuos ar kitus pozicijos nustatymo lustus naudojančius įrenginius bei jų tipus. Pagrindinės rūšys – aktyvieji ir pasyvieji. Aktyvieji turi ne tik GPS pozicijos nustatymo lustą, bet ir ekrane ar kokiu kitokiu būdu matomą žemėlapį bei poziciją jame. Pasyvieji tėra nešiojamųjų kompiuterių, delninukų ar kitų mobilių ir ne tik įrenginių priedai, kurie nustato GPS signalą ir jį siunčia apdoroti.
Pasyvieji įrenginiai būna laidiniai, jie prie kompiuterių jungiami USB ar kitomis jungtimis. Norint tokį įrenginį prijungti prie delninuko ar kitokio prietaiso, teks ieškoti specialių adapterių. Na, o jei paieška nėra jūsų stiprioji pusė, be to, nemėgstate būti suvaržyti laidų – jums tiks antroji pasyviųjų įrenginių grupė – belaide „Bluetooth“ technologija „apginkluoti“ degtukų dėžutės dydžio įrenginukai su akumuliatoriais. Nors jie suteikia kartu ir laisvę, ir nelaisvę. Laidų nėra, bet juk akumuliatorius ar baterija „nusėda“ ir tenka griebtis krovimo laido. Tiesa, pažangūs „Bluetooth“ įrenginiai visiškai įkrauti gali veikti parą ar net ilgiau, tad tikėtina, kad jūs vairuodami pavargsite greičiau nei jūsų GPS įrenginukas. Na, o kol ilsėsitės, nepamirškite pasirūpinti savo „draugo“ įkrova.
Kad pasyvusis įrenginys duotų jums naudos, reikia turėti kažką panašaus į kompiuterį (pageidautina nešiojamąjį ar bent jau panešamą) ir pačius žemėlapius. Beje, jei jūsų kelionės palydovas – standartinis nešiojamasis (ar nelabai) kompiuteris, plataus žemėlapių pasirinkimo neturite. Tiksliau turite, bet daugelis galimybių, švelniai tariant, yra neaiškios. Čia populiariausi vardai – „Microsoft Autoroute“, „Microsoft Mappoint“, „Route 66“. Kiti programiniai paketai taip pat naudojami, bet retas jų siūlo tokią pasirinkimo laisvę bei žemėlapių gausą kaip pastarieji.
„Autorute“ klystkeliai
„Microsoft Autoroute“ siūlo vartotojui gana lengvai perprantamą vartotojo sąsają, nemažai konfigūravimo galimybių. Šiuo metu kompanija „Microsoft“ oficialiai deklaruoja, kad naujausias yra „Autoroute 2007“, bet į paieškos svetainių langą įvedus kodinę žodžių kombinaciją „Autoroute 2008“ gauname krūvą nuorodų į palyginimus, aprašymus bei puslapius, leidžiančius programą parsisiųsti. Taigi oficialiai nėra, bet kažkas jį jau siūlo. Gal tai 2007 metų versija su naujesniais žemėlapiais, o gal tiesiog senesnė versija pavadinta nauju pavadinimu, norint pritraukti daugiau dėmesio.
Jei norėsite keliauti Lietuvoje ar netoli jos (Lenkija, Latvija ar pan.) – „Autoroute“ netiks. Keletą metų mūsų ir kitos minėtos šalys buvo dingusios iš „Autoroute“ aprėpties zonos – Europa baigdavosi Vokietijos-Lenkijos siena, o apie pačią Lenkiją ar Lietuvą programa „nebuvo girdėjusi“. Tai gana keista, mat 2002 metų versijoje pastarosios šalys buvo. Oficialus „Microsoft“ atsakymas dėl tokio keisto kelių šalių išnykimo – jei negali pateikti tikslios informacijos (žemėlapiai seni, netikslūs, pavadinimai neteisingi ar jų tiesiog nėra), geriau neteikti jokios.
Na, net ir nuviltas vartotojas gali suprasti tokį pasiaiškinimą. Betgi prieš porą metų Lietuva, kaip ir Lenkija, vėl atsirado „Autoroute“. Tiesa, džiaugtis gerokai per anksti: 2002 metais, tarkim, Alytus ir keliai iki jo buvo, o 2007 metų versijoje miestas yra, o kelių į jį kažkodėl – lygiai 0. Taip pat nėra ir Medininkų bei kitų pakankamai populiarių muitinės postų, per kuriuos lietuvaičiai vyksta į kitas šalis. Tad atsiminę „Microsoft“ teiginį „geriau nieko, negu netikslu“, galime tik stebėtis. Na, bet juk galime pasitenkinti maršrutu Vilnius-Kaunas-Marijampolė-Kalvarija, vietoj norimo Vilnius-Alytus-Lazdijai. Lietuva maža, nepasiklysime. Be to, ir kelio ženklai suprantama kalba parašyti.
66 greitkelis
Kitas populiarus programinis žemėlapių paketas – „Route 66“. Pagal pavadinimą galima numanyti, kas yra šios programos tėvynė, o kartu ir didžiausia rinka – Šiaurės Amerika. Taip, „Route 66“ galima rasti ir Vakarų bei Šiaurės Europos žemėlapius, bet su Rytų Europa – prasti popieriai. Kad ir kaip keista, ieškant objekto Vakarų Europoje šis paketas yra populiaresnis nei „Microsoft“ stovyklos analogas. Daugelio metų „furistų“ firmų patirtis rodo, kad „Route 66“ klysta rečiau bei tiksliau nurodo tikslo vietą.
Skirtingai nuo „Microsoft Autoroute“, be standartinio kompiuteriams skirto žemėlapio, „Route 66“ galima rasti skirtą ir delninukams, ir išmaniesiems telefonams su „Windows Mobile“ operacine sistema, taip pat „Nokia“ ir kitiems mobiliesiems telefonams su „Symbian“ operacine sistema.
Patogesni GPS‘ai
Apie standartines kompiuterines navigacijos programas daugiau nelabai yra ką rašyti, mat pastaruoju metu kompiuteriams skirtus GPS išstūmė gerokai lengvesni bei patogesni įrenginiai. Juos galima skirstyti į kelias grupes.
Pirmoji – daugiau ar mažiau profesionalūs įrenginiai, skirti tik GPS. Puikus tokių įrenginių pavyzdys – „Garmin“ produkcija. Ši kompanija GPS imtuvų gamyba užsiima jau senokai bei rinkai tiekia gana profesionalius prietaisus. Pastaruoju metu „Garmin“ įrenginių pasiūla gerokai išsiplėtė ir šiuo metu apima beveik visus GPS įrenginių segmentus. Tiesa, „Garmin“ vartotojo sąsaja nėra labai intuityvi ar patogi, tad teks praleisti šiek tiek laiko, norint įsisavinti visas „Garmin“ prietaiso bei žemėlapio funkcijas.
Antroji grupė – vadinamieji PDA įrenginiai. Tai delniniai kompiuteriai, dažniausiai dirbantys su „Windows Mobile“ operacine sistema. Taip pat turime ir šio segmento operacinę sistemą „Palm“, bet jai žemėlapius rasti yra kur kas sudėtingiau nei „Windows Mobile“. Dažniausiai tokie įrenginiai turi visas kompiuterio funkcijas, lietimui jautrų ekraną bei GPS prijungimo per „Bluetooth“ galimybę. Kai kurie įrenginiai turi įmontuotą GPS imtuvą, tad jokių papildomų priedų nereikalauja. Tokiu įrenginiu galėtų drąsiai tapti „HP Ipaq“ serijos delninukai, „Asus Mypal“ ar kitų gamintojų produktai.
Tiesa, PDA įrenginiai brangoki, dažno kaina viršija tūkstantį litų, o kai kurių – net ir porą tūkstančių, tad prieš porą metų rinkoje vienas po kito it grybai po lietaus ėmė „dygti“ „apkarpyti“ PDA įrenginiai. Palikta ta pati „Windows“ operacinė sistema, bet įrenginys gali neturėti „Bluetooth“ (mat GPS jau integruotas) belaidžio tinklo, gali nemokėti skaityti ar rašyti dokumentų, naršyti interneto puslapių. Paliktos tik elementarios funkcijos, susijusios su GPS bei tuo, kur tas GPS yra.
Kadangi dažniausiai šie įrenginiai – kelionės palydovai, pastaruosiuose įrenginiuose rasime MP3 muzikos grotuvą, kai kuriuose – vaizdo filmų peržiūros galimybę. Dar porą žaidimų – ir viskas. Žodžiu, visa, kas nereikalinga, paaukota dėl prieinamos kainos. Na, jei 700–1200 Lt yra ta kaina – puiku. Tiesa, kartais spartesnių komponentų keitimas lėtesniais ir pigesniais turi įtakos įrenginio veikimo spartai bei pagrindinei funkcijai – GPS navigacijai. Taigi lazda visada turi du galus.
Trečioji grupė – keliautojui skirti įrenginiai, turintys tik GPS funkciją, lietimui jautrų ekraną bei (su retom išimtim) dar šį bei tą. Tai tarpinė grupė tarp „apkarpytų“ PDA, bei šiek tiek profesionalesnių įrenginių. PDA žemėlapius reikia įsigyti, o pastarojo tipo įrenginiuose jie jau būna „įsiūti“ į vidų. Beje, tai pats populiariausias šiuo metu GPS įrenginių tipas.
Gamintojų – begalė, o tarp žinomiausių – „TomTom“ bei „Mio“. Tokiais įrenginiais lengva naudotis, jie yra puikūs kelionių palydovai, ženklais ekrane ar balsu rodantys jums teisingą kelią bei būdus jį pasiekti.
Ketvirtoji grupė – automobiliniai įrenginiai. Tai GPS įrenginiai „sukergti“ su automobilio garso ir vaizdo sistemomis. Naudojamas tas pats ekranas, kuriame galima matyti automobilio radijo ar CD leistuvo duomenis, temperatūrą, laiką bei kitokią informaciją. Gana patogu, nereikia nieko nešiotis, tiesa, žemėlapiai nėra tokie patogūs vartotojui kaip, pavyzdžiui, „TomTom“ įrenginiuose, o jų naujinimas per CD diskus šiek tiek problemiškas.
Na, ir paskutinė, penktoji, grupė – mobilieji telefonai su integruotu GPS imtuvu arba prijungiamu per „Bluetooth“ GPS imtuvu. Privalumas tas, kad jums tenka nešiotis vos vieną įrenginį, kuris atlieka milijonus funkcijų. Deja, ne viskas ir čia puiku – mobiliojo telefono dydis riboja ekrano dydį, tad jei jūsų akys – ne erelio, turėsite problemų prireikus įžiūrėti vaizdą ekrane, dėl to šis gaminys gali tapti ne kelionės pagalbininku, o kelionės trukdžiu. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad mobiliųjų telefonų procesoriai turi ką veikti ir be jūsų pageidaujamos GPS navigacijos, tad ši funkcija kartais „stringa“.
Žemėlapiai
Beveik visų šių grupių įrenginiai, kaip jau minėjome, veikia su „Windows Mobile“ operacine sistema. Kiek mažiau – su „Palm“, RIM, „Symbian“ ar kitomis. Na, o šioms visoms platformoms programų su žemėlapiais pasirinkimas išties gausus.
Vienas populiariausių mobiliųjų GPS – „TomTom“. Taip, tai ta pati kompanija, kurios produkciją minėjome tarp GPS įrenginių tipų. Taigi, ši kompanija platina ir ypač populiarius žemėlapius, kurių jau pasirodė šeštoji bei planuojama išleisti septinta versija. Tai neginčijamai vartotojų pats mėgstamiausias produktas. Daug didelių kompanijų, pvz., HP, „Dell“ ar „Asus“, savo GPS įrenginiuose siūlo būtent „TomTom“ žemėlapius. Tai patogūs, informatyvūs, gana nesunkiai konfigūruojami žemėlapiai. Tiesa, ne visada gerai veikia jų priartinimo funkcija ar kito maršruto parinkimo funkcija (kartais gali tekti ir vieškeliu pavažiuoti). Beje, Lietuvos žemėlapis „TomTom‘e“ – vienas geriausių (neskaitant lokalių lietuviškųjų).
Vienas rimčiausių „TomTom“ konkurentų – „I-Go“. Suprasdama, kad dviračio išrasti rinkoje, kur karaliauja „TomTom“, nesugebės, kompanija pasuko kiek kitu keliu. „I-Go“ yra lengviausiai vartotojui įsisavinami žemėlapiai. Beje, kaip ir „TomTom“, „I-Go“ turi malonių funkcijų, tarkim, įspėjimo apie kelyje esančius radarus, įspėjimo apie greičio ribojimą bei pranešimo apie tai, kad jūs viršijate greitį.
„CeBIT 2008“ parodos metu „I-Go“ pristatė savo naujausią kūtinį – „Nav N Go iGo 8“. Teko „pačiupinėti“ ir porą įrenginių su šia naująja programa – vaizdas išties neblogas: matome namus šalia kelio, bažnyčias ir kitus objektus. Ne šiaip pažymėtus taškiuku, o realiai nupieštus. Gražu. Jei dar gerai veiks praktikoje – bus tiesiog puiku.
Kiek mažiau populiarūs žemėlapiai – „Navigon“. Iki šiol jie nebuvo rimti konkurentai nei „TomTom“, nei „I-Go“, bet šių metų „CeBIT“ metu pristatyti įrenginiai su žemėlapiais nustebino puikiu dizainu bei ypač kokybišku ir informatyviu GPS vaizdo ekranu. Dar neturėjome galimybės išbandyti šį prietaisą gyvai, bet pirmas įspūdis apie naująją „Navigon“ šeimą puikus. Beje, išskirtinio dizaino mėgėjams siūlomas net „Porsche“ dizainerių kurtas įrenginukas.
Vienas iš naujausių žaidėjų žemėlapių rinkoje – „Google Maps“. Įdomu tai, kad šis, kitaip nei visi kiti žemėlapiai, yra sudarytas iš palydovinių fotografijų. Jos pakankamai tikslios. Kol kas šis sprendimas nėra itin populiarus, bet, žinant kompanijos „Google“ jėgą, galima tikėtis visko.
Pabaigai norisi pasakyti, kad nesvarbu, kokį įrenginį pasirinksite, kokius žemėlapius įsidiegsite ar rasite įdiegtus. Nesvarbu ir tai, ar jūsų įsigytas produktas kainavo vos kelis šimtus litų, ar kelis tūkstančius. Visi jie kartais būna kaprizingi. Taigi naudokitės, raskite, pažinkite ir svarbiausia – nepasiklyskite!
Dainius Jakas
