Mokslininkai Kanados gelmėse atrado požeminę oazė, kurioje tyvuliuoja jau 2,6 mlrd. metų nuo likusio pasaulio atskirtas vandens telkinys, skelbia „Discovery.com“. Iki šiol seniausios mokslui žinomos požeminės oazės datuojamos tik viena kita dešimtimi mln. metų. Taigi, Kanados egzempliorius senesnis daugiau nei tūkstantį kartų.
Anot tyrėjų, šis unikalus radinys gali būti įrodymas, kad tokių vandens telkinių (gal net ir su gyvais organizmais) gali būti ir Marse, pabrėžiama žurnalo „Science“ straipsnyje, kuriame pristatomi tyrimo rezultatai.
„Mūsų atrastas izoliuotas požeminio vandens telkinys egzistuoja jau keletą milijardų metų ir jis yra tinkamas gyvybei, – pareiškė Mančesterio universiteto (Jungtinė Karalystė) geologas Chrisas Balentainas (Chris Ballentine). – Mūsų atradimas turėtų sudominti kolegas, tyrinėjančius izoliuotoje aplinkoje gyvuojančių mikrobų evoliuciją. Viliamės, kad šis atradimas padės atsakyti į klausimą, kaip užsimezga gyvybė ir kaip ji išlieka ekstremaliomis Žemės ir kitų planetų sąlygomis.“
Požeminę oazę Ch. Balentainas su kolegomis atrado Centrinėje Kanadoje, Timinse (Ontarijas), tyrinėdamas giluminės šachtos mėginius. Gręždamiesi gilyn, maždaug 2,4 km gylyje geologai susidūrė su neįprastu fenomenu – požemine vandens oaze. Mokslininkai paėmė rasto vandens telkinio mėginius, seisminiais metodais įvertino telkinio dydį.
Tyrėjai pamėgino nustatyti ir oazės amžių – pagal ksenono izotopų koncentraciją rastame vandenyje. Anot atradimo autorių, žiloje senovėje Žemės atmosferoje būta kiek kitokių šio izotopo kiekių, todėl šiuo izotopu galima vadovautis kaip amžiaus indikatoriumi ir taip nustatyti, kada 2,4 km gylyje slūgsojęs vanduo buvo ten „užantspauduotas“. Paaiškėjo, kad oazė yra labai sena: jos amžius yra mažiausiai 1,5 mlrd. metų, o labiausiai tikėtina, – 2,64 mlrd. metų.
Mokslininkai sutinka, kad ši oazė iš esmės tinkama terpė gyvybei užsimegzti ir egzistuoti – joje daug vandenilio, deguonies, metano, amoniako ir kitų esminių gyvybės komponentų.
„Tokio senumo vandens radome pirmąsyk tyrinėjimų istorijoje, – pabrėžia viena iš tyrimo bendraautorių, Toronto universiteto (Kanada) izotopų geochemikė Barbara Šervud Lolar (Barbara Sherwood Lollar). – Juk tai ištisas naujas pasaulis. Ištisa nauja hidrosfera mūsų planetoje. Nežinojome, kad tokį kiekį skysčio ar dujų plutoje įmanoma įkalinti tokį ilgą laiką.“
Anot mokslininkės, gręžėjai jau seniai žino, kad giliuose gręžiniuose kartais pasirodo vanduo. Pastaruoju metu tokiu fenomenu susidomėję tyrėjai atrado, kad tie vandenys dažnai būna itin sūrūs – jūros vandenį sūrumu pranoksta dešimtis kartų.
Giliai po žeme izoliuoto vandens telkiniuose taip pat gausu ištirpusio vandenilio. Vadinasi, egzistuoja tikimybė, jog jame gali būti mikroorganizmų, panašių į tuos, kurie gyvena hidroterminių šaltinių aplinkoje. Pavyzdžiui, B. Š. Lolar su kolegomis 2006 m. Pietų Afrikos Respublikoje rastame kelių dešimčių milijonų metų senumo vandens telkinyje aptiko mikrobų koloniją.
„Manding, vandenilis mikrobų pasaulyje yra tarsi spurgos, – metaforiškai pasakoja geochemikė. – Jei tokių „spurgų“ yra, mikrobai tikrai norėtų jų pasmaguriauti.“
Straipsnio autoriai ieškoti mikrobų rasto vandens mėginiuose kol kas nemėgino, tačiau imtis šios užduoties planuoja artimiausiu metu. Jų žodžiais tariant, tokio tipo oazių gali būti ir Marse ar kitose planetose ar palydovuose, kurių paviršiuje sąlygos gyvybei nėra palankios.
