Tokia idėja nėra nauja. Prieš šimtmetį ji buvo atmesta kaip nepasitvirtinusi, tačiau gali būti, kad tai buvo klaida ir vėl teks sugrįžti prie teorijos, jog visata nesikeičia.
XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje astronomas Edwinas Hubble‘as stebėjo mūsų visatą per tuo metu galingiausią teleskopą pasaulyje – „Hooker Telescope“. Jis pagal galaktikos spalvas bandė nuspręsti, ar jos tolsta nuo mūsų planetos, ar ne. Pastebėjęs, kad kai kurios galaktikos tampa vis raudonesnės, taigi, jos tolsta, jis sukūrė teoriją, kad mūsų visata nuolatos didėja. Ši tezė pradėjo dominuoti astronomijoje. Dėl to buvo manoma, kad visatos egzistavimo pradžioje galaktikos buvo daug arčiau viena kitos.
Tačiau neseniai profesorius Christofas Wetterichas iš Heidelbergo universiteto paneigė šią teoriją. Jis teigia, kad atomai, kurie ir atsakingi už galaktikų skleidžiamas spalvas, keičia spalvas ne tik jiems didėjant, bet ir keičiantis juos sudarančių dalelių masei, ypač tai galima pasakyti apie elektronus. Jei atomų masė didėja, jie pereina į mėlynos spalvos spektrą, tačiau jei masė prarandama – į raudoną.
Ši naujai sugrįžtanti teorija, kad visata nedidėja, sulaukia vis daugiau populiarumo ir palaikymo iš šios srities profesionalų. Todėl galimas dalykas, kad astronomijoje prasidės teorijos peržiūrėjimo fazė, kurios metu dvi besivaržiančios teorijos bandys kiekviena pagrįsti savo idėjas.
