Praėjusiais metais per pačias Kalėdas Didžiąją Britaniją sukrėtė žinia, kai bendravimo su „draugais“ „Facebooke“ metu nusižudė 42 m. moteris. Tačiau bene labiausiai pasaulį nustebino faktas, jog jai pareiškus, kad išgėrė visas savo tabletes ir tuoj numirs, niekas iš tuo metu buvusių tinkle jos „draugų“ nereagavo: nepaskambino į policiją ar greitąją pagalbą.Tuo tarpu nemaža jų dalis gyveno visiškai šalia. Negana to, kai kurie jų savižudybę ciniškai komentavo.
Nauja žmonių rūšis – homo technologicus
Niekada per visą žmonijos gyvavimo laikotarpį socialinis visuomenės kitimas nevyko taip sparčiai, kaip vyksta pastaruosius keletą metų, žmogui ėmus naudotis moderniosiomis technologijomis. Mokslininkai teigia, jog dabartiniai paaugliai – tai vos ne nauja homo sapiens rūšis, kurios supratimas apie visuomenę bei individo vietą toje visuomenėje kardinaliai skiriasi nuo tų, kuriems šiandien yra 40–50 ir daugiau. Jaunimas šiandien daugiau laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, negu bendraudamas gyvai. Technologijas gaminančios kompanijos vilioja įtaigia reklama ir kuria maksimaliai nuo technologijų priklausomo, tačiau būtent dėl to ir įdomaus jauno žmogaus įvaizdį.
Homo technologicus – taip būtų galima pavadinti šiandieninį modernų žmogų. Jei turi daug draugų socialiniuose tinkluose, jei gauni daug tekstinių žinučių, jei nuolat esi „online“, vadinasi, esi populiarus ir madingas. Psichologų nuomone – toks požiūris yra saviapgaulė. Nepaisant aktyvaus bendravimo socialiniuose tinkluose, žmonių vienišumas bei susvetimėjimas didėja. Tą gerai iliustruoja tiesioginio bendravimo metu „Facebooke“ nusižudžiusios moters pavyzdys.
„Išgėriau visas tabletes, tuoj mirsiu. Bye!“
Per pačias Kalėdas Didžiąją Britaniją sukrėtė žinia apie 42 metų Simone Back savižudybę, kai migdomųjų tablečių prigėrusi moteris apie tai paskelbė „Facebook'e“ ir nė vienas iš jos žinutę pamačiusių „draugų“ tuo net nesusidomėjo. „Išgėriau visas savo tabletes. Greitai būsiu mirusi. Bye“ – parašė S. Back. Ir numirė.
Žmonės žudosi gana dažnai. Tačiau S. Back savižudybė – unikali. Ji kaip niekas kitas gerai parodo virtualių santykių trapumą. Dar prieš kurį laiką būtų visiškai neįsivaizduojama, kad žinia „išgėriau tablečių, tuoj mirsiu“, nieko nesujaudintų. Tuo tarpu gavusieji S. Back žinutę, ją aptarinėjo kaip eilinę naujieną. Nustatę moters mirties laiką, gydytojai pareiškė, jog tuo metu, kai S. Back „draugai“ svarstė, ar ji tikrai nusižudys, ar ne, ji pamažu geso. Niekas nepaskambino policijai, neiškvietė greitosios pagalbos, galų gale nepaskambino net jai pačiai.
S. Back atsisveikinimo žinutę parašė 10.53 vakare. Maždaug po valandos kažkas iš neseniai prisijungusiųjų paklausė, ar kas nors išsiaiškino, kas atsitiko su Simone, parašiusia, kad nusižudys. Kai suprato, kad niekam tai net neįdomu, apstulbo. „Kas gi jūs per žmonės? – parašė susikrimtęs. – Kaip gerai, kad aš jūsų „gyvai“ nepažįstu!“
Nusižudžiusios draugė Samantha Owen tuo, kas atsitiko, negalėjo patikėti. „Jei nors vienas iš tų, kurie gavo žinutę ir gyvena visiškai šalia, būtų atsikėlę nuo kompiuterio ir nuėję pas ją arba bent paskambinę, Simone šiandien būtų gyva...“
Pamažu prarandami normalaus bendravimo įgūdžiai
Andrew McCullochas, Didžiosios Britanijos „Mental Health Foundation“ vadovas, teigia, kad dėl visų atsiradusių problemų kaltinti interneto negalima. Problemos šaknys slypi ne čia. Bendrauti internetu, sutikti ten naujų žmonių yra gerai. Problema, kai žmogus ima nebeskirti, kokia tokio bendravimo vieta jo bendravimo piramidėje. Jei prie kompiuterio praleidžiama per daug laiko, žmogus normalaus bendravimo ima gauti vis mažiau arba iš viso nebegauna. Tokie socialiniai tinklai kaip „Facebook“ ir „Twitter“ leidžia vartotojams vieni kitiems siuntinėti tekstines žinutes, nuotraukas ir vaizdo klipus, t. y. – bendravimą papildyti. Tačiau kai bendravimo papildymas prilyginamas pačiam bendravimui, žmonės ima nebesuprasti, kas yra virtuali realybė, o kas – tikra. Galų gale pamažu praranda normalaus bendravimo įgūdžius ir kuo toliau, tuo blogiau jaučiasi visuomenėje. Kuo daugiau laiko praleidžiama bendraujant virtualiai, tuo didesnė tikimybė, kad tai turės įtakos sugebėjimui bendrauti realybėje.
„Gyvo kontakto negali pakeisti niekas – tokia yra žmogaus prigimtis, – teigia gydytojas A. McCullochas. – Gyvas kontaktas žmogaus širdžiai ir protui suteikia įrodymą, kad mes gyvename dabar ir čia. Internetas yra puiki priemonė bendrauti su nutolusiais artimais žmonėmis, tačiau mes neturėtume realaus gyvenimo keisti į virtualų“, – pabrėžia jis.
Rodomas pagražintas gyvenimas
Didžiosios Britanijos mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu nustatyta, jog per didelis naudojimasis internetu tiesiogiai susijęs su depresija. Žmonių, turinčių priklausomybę nuo interneto, tarp sergančiųjų depresija buvo 5 kartus daugiau, negu tarp normalaus elgesio žmonių. „Sąsaja labai aiški, – sako mokslininkai. – Tačiau kol kas neaiškus priežastinis ryšys. Ar žmonės suserga depresija todėl, kad per daug naudojasi internetu, ar per daug naudojasi internetu, nes serga depresija?
Kai kurie mokslininkai depresijos priežastis aiškina tuo, jog socialiniuose tinkluose gyvenimas pateikiamas labai pagražintas. Žmonės mėgsta pasigirti. Jie dažniausiai deda fotografijas iš linksmų ir gražių savo gyvenimo įvykių, kur atrodo gražūs, laimingi ir sėkmingi. Tokiame „Facebooke“ nedaug rasite nuotraukų iš rutininės buities, konfliktinių situacijų, nelaimių. Puošdami savo gyvenimą plunksnomis, žmonės žino, kad tai daugiau svajonė negu tiesa, tačiau kas nors, kas neturi iš savo gyvenimo ką parodyti, žiūri į nupoliruotus savo draugų gyvenimus ir galvoja: „Kur čia man! Jie taip gražiai gyvena. Palyginti su jais, aš – toks nevykėlis!“. Toks jausmas ypač stipriai veikia tuos, kurie ir šiaip yra linkę į depresiją.
Katastrofiškai didėja jaunų žmonių vienišumas
Ypač ši problema aktuali tarp jaunimo. Vyresni žmonės tiek daug laiko internete nepraleidžia. Viena, jie neturi tokių įpročių, antra, dar prisimena, kas yra „normalus“ bendravimas ir ką izoliuodami save praranda. Tačiau šiandieninis jaunimas jau auga internete. Daugelis jų realaus bendravimo įgūdžių nebegauna. Ir čia, mokslininkų teigimu, iškyla totalaus visuomenės susvetimėjimo problema.
Vienišumo problema dar niekada nebuvo tokia aštri tarp vaikų. Save vienišais laiko 60 proc. daugiau vaikų negu prieš 5 metus. Psichologas Cristopher Cloke sako, kad vienišumas tarp vaikų egzistavo visada, tačiau toks milžiniškas vienišų vaikų skaičiaus augimas, yra nenormalus.
Kuo žmones traukia socialiniai tinklai?
Tačiau vis dėlto dar yra žmonių, kuriems milžiniškas socialinių tinklų populiarumas nesuprantamas. Vienas jų – Harvardo universiteto Verslo mokyklos profesorius Mikolajus Janas Piskorskis, atlikęs ne vieną tyrimą, kad išsiaiškintų, kuo žmones traukia „facebookai“, „twitteriai“ ir pan. Ir kodėl jie ten praleidžia tiek daug laiko.
M. Piskorskis prisipažįsta, jog atsakymas, kurį gavo susumavęs tyrimo duomenis, nustebino net jį patį. Pasirodo, daugiausia laiko (maždaug 70 proc.) žmonės praleidžia žiūrinėdami kitų žmonių nuotraukas. „Modernioje visuomenėje yra nepriimta domėtis kito žmogaus privačiu gyvenimu, – sako M. Piskorskis. – O „Facebookas“ ar kiti panašūs tinklalapiai tokią galimybę suteikia. Čia gali kišti nosį į svetimus „reikalus“ niekieno nenubaustas.“
Kita priežastis – savęs pateikimas. Profesorius pripažįsta, jog socialiniuose tinkluose kaip niekur kitur gerai atsiskleidžia žmogaus noras gyventi „gražiai“. Tačiau realybėje ne kiekvienam taip išeina. Todėl socialiniai tinklai – ideali vieta susikurti tokį gyvenimo įvaizdį, kokį nori. Ten pats sau esi ir scenarijaus autorius, ir atlikėjas.
Įdomi detalė. Ištyręs, kur daugiausia laiko praleidžia priešingų lyčių atstovai, M. Piskorskis nustatė, kad moterys dažniausiai seka tų moterų gyvenimus, kurias pažįsta, o vyrai – atvirkščiai: didžiausią laiko dalį praleidžia žiūrinėdami nepažįstamų moterų nuotraukas.
Pagal www.hbswk.hbs.edu („Understanding Users of Social Network's“), www.dailymail.co.uk („Facebook suicide: none of 1082 Simone Back's online friends helped“), www.psychologietoday informaciją parengė Audronė SIMANONYTĖ
