Stulbinantis suomių archeologų atradimas liudija, jog jau daugiau kaip prieš 3,2 tūkst. metų senovės egiptiečiai suprato už 93 šviesmečių nuo Žemės skriejusios dvinarės žvaigždės Algolo (Demono žvaigždė) ypatumus. Maža to, specifiniai egiptiečių skaičiavimai padėjo išspręsti vieną daugelį metų neįveiktą astronominį galvosūkį.
Senovės egiptiečių žinotą dvinarę Algolo žvaigždę (Persėjo Beta) ir jos šviesio pokyčius moderniųjų laikų astronomai atrado tik 1667 m. (Džeminianas Montanaris – Geminiano Montanari), o tik daugiau nei po šimto metų, 1783 m. britų astronomas-mėgėjas Džonas Gudrikas (John Goodricke) pirmasis suprato, kodėl Demono žvaigžde vadinamas Algolas keletui valandų kas 2,87 paros gerokai priblėsta. Dž. Gudrikas iškėlė teorinę prielaidą, jog šviesio pokyčiai atsiranda dėl to, jog, žvelgiant iš Žemės, dvi žvaigždės pridengia viena kitą.
Tačiau archeologiniai tyrimai byloja, jog, panašu, Dž. Gudrikas toli gražu nebuvo pirmasis Žemėje žmogus, supratęs, jog žvelgia į dvinarę žvaigždę. Prieš 3 tūkst. metų tai žinojo senovės egiptiečių žyniai.
Apskritai senovės egiptiečiai buvo prisiekę žvaigždžių stebėtojai – Egipto civilizacijos laikų žyniai kruopščiai fiksavo dangaus kūnų padėtis ir pokyčius, informaciją naudodami ateities spėjimui. Kai Suomijos tyrėjai iš Helsinkio universiteto analizavo Kairo kalendorių – laiko gerokai suniokotą, tačiau vis dar įskaitomą senovės egiptiečių dokumentą, kuriame surašytos palankių ir nepalankių dienų 1 200-aisiais metais pr.m.e sekos – jie pastebėjo keletą stulbinančių faktų. Panašu, jog senovės egiptiečiai ne tik stebėjo naktinį dangų, bet ir darė tam tikrus apibendrinimus bei atlikinėjo žvaigždžių dinamikos skaičiavimus.
Kairo kalendoriuje yra du ciklai. Vienas iš jų trunka 29,6 paros ir beveik tiksliai atkartoja Mėnulio ciklą. Kito ciklo trukmė – 2,85 paros. Šį ciklą Helsinkio universiteto mokslininkai yra linkę susieti būtent su Algolo dvinare sistema. Kadangi egiptiečių skaičiavimų būta labai specifiškų, jų gauti skaičiai padėjo išspręsti aktualų šių laikų astronominį galvosūkį.
Beje, moderniais teleskopais buvo nustatyta, jog Algolas iš tiesų yra ne dvinarė, o trinarė žvaigždė. Tiesa, trečioji sistemos žvaigždė nuo intymesniu atstumu sąveikaujančio dueto – Algolo A ir Algolo B – yra ženkliai nutolusi. Jei A ir B žvaigždes skiria atstumas, prilygstantis pusei nuotolio nuo Saulės iki Žemės (apie 75 mln. km), tai trečioji sistemos žvaigždė Algolo C nuo jų nutolusi šešiskart toliau.
Kaip ten bebūtų, trečiosios žvaigždės atradimas (ir teorinė prielaida, jog pirmosios dvi dalijasi savo medžiaga, t. y., viena iš jų siurbia kitos plazmą) davė pagrindą mokslininkams manyti, jog jų sukimasis vienai aplink kitą laikui bėgant turėtų lėtėti. Tačiau nuo to momento, kai prieš 200 metų buvo pirmą sykį apskaičiuotas Algolo sistemos dviejų narių apsisukimo periodas (2,867 Žemės paros), teorinės prielaidos apie lėtėjimą niekas nesugebėjo patvirtinti. Gali būti, jog šią kliūtį įveikti padės prieš 3,2 tūkst. metų atlikti senovės egiptiečių skaičiavimai: pagal juos, Algolo sistemos periodas siekė ne 2,867, o tik 2,85 paros.
Įdomu yra ir tai, jog prieš maždaug 7,3 mln. metų Algolo žvaigždžių sistema buvo gerokai arčiau Žemės: jei dabar žvaigždė yra už 92,8 šviesmečio, tai prieš 7,3 mln. metų ji buvo tik už 9,8 šviesmečio. Kadangi suminė sistemos masė Saulės masę viršijo maždaug 5 kartus, Algolo ryškis tais laikais siekė -2,5 (dabar – tik 2,1, o priblėsus – 3,4) ir ši žvaigždė buvo gerokai ryškesnė už ryškiausią nūdienos naktinio dangaus žvaigždę Sirijų.
