16 didelių pasaulio miestų atlikti eksperimentai moksliškai įrodė, kad britams iš tikrųjų būdingas kilnus elgesys, tuo tarpu rusai ir graikai yra labai kerštingi, skelbia britų dienraštis „The Telegraph“.
Idealizuoti žaidimai, surengti įvairiuose pasaulio miestuose, padėjo mokslininkams suprasti, kaip žmonės veikia bendros gerovės vardan, ir kas atsitinka, kai jie nebendradarbiauja.
Tyrimo rezultatai, kuriuos paskelbė žurnalas „Science“, liudija, kad santykinai korumpuotose, demokratinių tradicijų stokojančiose visuomenėse, kurios remiasi autoritariniais, menkai išplėtotais socialiniais institutais, keršto griebiamasi dažniau. Šių šalių gyventojai paprastai mano, kad priimtina išsisukinėti nuo mokesčių mokėjimo ar pažeidinėti įstatymus, nes tai darantys dažniausiai lieka nenubausti, rašo „The Telegraph“.
Eksperimento vykdytojai siekė išsiaiškinti, kaip atskiri žmonės linkę aukoti asmeninę naudą vardan visuomenės gerovės ir kaip dykaduoniai bando pasinaudoti jų dosnumu.
Pasak dienraščio, anksčiau šie mokslininkai buvo sukūrę finansinio pobūdžio žaidimą, kurio dalyviams buvo siūloma pasirinkti – skirti dalį savo lėšų (specialių žetonų) bendro naudojimo fondui ar verčiau pasilaikyti sau, naudojantis kitų žaidimo dalyvių dosnumu.
Tose situacijose, kai į bendrą gerovę neinvestavę, bet kitų kilnumu naudojęsi žaidėjai nebuvo finansiškai baudžiami už egoizmą, žaidimo dalyvių bendradarbiavimas greitai nutrūkdavo.
Pasirėmę šiuo žaidimu Notingemo universiteto (D. Britanija) mokslininkai – profesorius Simonas Gaechteris ir daktaras Benediktas Hermannas – bei St. Galleno universiteto (Šveicarija) daktaras Christianas Thonis ištyrė žmonių iš 16 pasaulio miestų (Bostono, Bonos, Rijado, Minsko, Seulo, Notingemo ir kt.) elgesį.
„Kiek mums žinoma, tai pats didžiausias žaidimo eksperimentu paremtas skirtingų kultūrų tyrimas, atliktas išsivysčiusiose šalyse“, - tvirtino profesorius Gaechteris.
Pasak mokslininkų, visuose 16 miestų eksperimento dalyvių bendradarbiavimo laipsnis buvo apytiksliai vienodas, o tai, anot jų, yra labai įdomus rezultatas. Tačiau paaiškėjo kitas dalykas, visiškai priešingas ekonomistų prognozėms: žaidėjų elgesys iš esmės pasikeisdavo, kai būdavo atskleidžiama informacija apie kiekvieno indėlius į bendrą kasą, o žaidėjams žaidimo organizatoriai suteikdavo teisę bausti kitus atiminėjant iš jų žetonus.
Ankstesni tyrimai buvo atskleidę, kad žaidėjai mielai paaukodavo vieną ar kitą savo žetoną, kad būtų nubausti šykštūs investuotojai arba kitų sąskaita gyvenantys veltėdžiai.
Tačiau didžiausi įvairių tautų skirtumai išryškėjo bausmių poveikio srityje, kai buvo baudžiami savo asmeninius interesus aukščiau už bendrą gerovę iškėlę žaidėjai.
Pasak dienraščio, JAV, D. Britanijoje, Šveicarijoje ir kitose demokratinėse šalyse veltėdžiai susitaikydavo su nuobaudomis ir gerokai noriau imdavo bendradarbiauti, todėl ilgainiui jų pajamos žaidimo metu padidėdavo.
Tuo tarpu tokiose šalyse, kaip Rusija ir Graikija, veltėdžiai bandydavo atkeršyti – suvesti sąskaitas su jais nubaudusiais žaidėjais, net jei šie pavyzdingai mokėdavo įnašus į bendrą kasą. Tokiais atvejais bendradarbiavimas vardan visuotinės gerovės žlugdavo.
Visuomenėse, kuriose šiuolaikinė bendradarbiavimo su nepažįstamais žmonėmis etika menkai težinoma, o įstatymo viršenybės principas dažnai ignoruojamas, kerštas paplitęs labiau. Dėl to nukenčia bendradarbiavimas vardan bendros gerovės, aiškino B. Hermannas.
Pasak mokslininko, žmonių elgesys tokio žaidimo metu įdomus tuo, kad jis sutampa su sociologų nustatytomis socialinio bendradarbiavimo normomis ir įstatymo viršenybės suvokimo vertinimais. Šios normos susijusios su vyraujančiu požiūriu į įstatymus – pavyzdžiui, ar piliečiai laiko priimtinu vengimą mokėti mokesčius arba nesilaikyti įstatymų.
Pasak dienraščio, tose visuomenėse, kur toks požiūris tvirtai įsišaknijęs, o įstatymo viršenybės principas laikomas neefektyviu – tai yra, ten, kur nesilaikantieji įstatymų dažnai lieka nenubausti – plačiai paplitusios antisocialinės bausmės „iš keršto“.
„Visuomenėse, kuriose visuomeninio bendradarbiavimo dvasia įgyjama kartu su motinos pienu, o žmonės tiki savo šalies teisėsaugos institucijomis, vyrauja nepakantumas kerštui, – aiškina mokslininkas. – Tuo tarpu ten, kur nesilaikoma šiuolaikinės bendradarbiavimo su nepažįstamais, niekaip su tavimi nesusijusiais žmonėmis, etikos, o įstatymo viršenybės suvokimas labai menkas, keršto griebiamasi dažniau.“
Ekonomistai stengiasi perprasti bendradarbiaujant priimamų sprendimų procesą, nes bendros pastangos siekiant visuotinės gerovės yra išskirtinės svarbos dalykas bet kurioje visuomenėje. Tai padeda efektyviai spręsti tokias rimtas problemas, kaip kova su klimato pokyčiais ar perdirbti skirtų atliekų surinkimas.
Problemą, kaip priversti žmones prisiimti kolektyvinę atsakomybę už bendras problemas (pavyzdžiui, besikeičiantį klimatą), vaizdingiausiai 1968 m. paskelbtame pagarsėjusiame straipsnyje „Bendruomeninės ganyklos tragedija“ apibūdino Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje (JAV) profesorius Garretas Hardinas.
Jis pateikė bendruomeninės ganyklos pavyzdį, rašo „The Telegraph“. Kiekvienas piemuo į bendruomeninę pievą atsiveda dar po vieną karvę, vėliau – dar po vieną, ir taip toliau, nes pajamos iš kiekvienos papildomos karvės atitenka vien tik jam. Tuo tarpu „išlaidos“, tai yra, tai, kad papildomos karvės nurupšnoja žolę lig pat šaknų, dalijamos visiems. Ilgainiui bendruomeninė pieva tampa visiškai nuganyta.
„Racionaliai mąstantis piemuo prieina išvadą, kad vienintelė protinga išeitis – prijungti prie bandos dar vieną karvę. Po dar vieną, ir dar vieną... Bet tokią išvadą daro visi iki vieno racionaliai mąstantys piemenys, leidžiantys gyvulius į bendruomeninę ganyklą. Tai ir yra tragedija“, - tvirtino mokslininkas.
Daktaras Hermannas pažymi, kad kasdieniniame gyvenime dažnai pasitaiko situacijų, kai bendradarbiavimas būna geriausias variantas, bet yra stimulų tinginiauti, naudotis kitų darbu. Pasak jo, tai ir šiukšlių surinkimas, ir savanoriškas budėjimas savo rajono gatvėse prižiūrint tvarką, ir balsavimas, ir rūpinimasis gyvenamąja aplinka, ir daugybė kitų dalykų. „Mums būtina suprasti, kodėl žmonės taip elgiasi, nes ten, kur paplitusios antisocialinės bausmės, žmonių bendradarbiavimas stipriai slopinamas“, - sakė jis.
Žurnalo „Science“ paskelbtame komentare Santa Fė instituto (N. Meksikos valstija) profesorius Herbertas Gintis tvirtina tą patį: „Antisocialinės bausmės daugumoje demokratinių šalių buvo retas dalykas, tačiau labai paplitęs visose likusiose.“
Jei pasinaudotume organizacijos „World Democracy Audit“ sudarytu pasaulio šalių reitingu, kuriame jos surikiuotos pagal politines teises, pilietines laisves, spaudos laisvę ir korupcijos lygį, tai pamatytume, kad pirmosios šešios valstybės patektų į septynių pasaulio šalių, kuriose antisocialinės bausmės paplitusios mažiausiai, sąrašą. Tai JAV, D. Britanija, Vokietija, Danija, Australija ir Šveicarija, rašo „The Telegraph“.
„Jų rezultatai rodo, kad demokratinių visuomenių, gyvenančių rinkos ekonomikos sąlygomis, sėkmė ko gero labiau priklauso ne nuo materialinio suinteresuotumo, o nuo dorovinių savybių, tad pilietinei visuomenei taikomas „pliko egoizmo“ apibūdinimas yra visiškai neteisingas“, - tvirtina profesorius.
