Šiuo metu Urano sukimosi ašies posvyris siekia apie 97°, t. y. Urano ašis su statmeniu į Saulės sistemos plokštumą sudaro didesnį negu 90° kampą. Todėl žiūrint iš šalies orbita skriejantis Uranas rieda tartum kamuolys, atsukdama į Saulę tai vieną, tai kitą šoną. Vienoje pusėje būna ilga diena, kitoje ilga naktis. Kodėl Urano ašis taip pasvirusi, aiškina ne viena mokslinė teorija.
Uranas. NASA nuotr.
Jau kuris laikas manoma, jog toks ašies posvyris susiformavo Uranui susidūrus su Žemės dydžio planeta Saulės sistemos formavimosi laikotarpiu. Manoma, jog ankstyvuoju periodų Saulės sistemos planetos gana aktyviai migruodavo iš vienų orbitų prie kitų ir dėl to įvykdavo susidūrimai. Tai patvirtina ir Mėnulio susiformavimas, įvykęs po to, kai Žemė susidūrė su viena iš jaunų vidinių planetų (apie tai galite paskaityti čia ir čia).
Tad mokslininkai spėjo, jog panašaus stambaus kosminio kūno susidūrimas su Uranu galėjo nulemti jo orbitos posvyrį. Tačiau ši teorija ilgą laiką turėjo „spragų“ – viena iš jų ta, jog panašiu kampu pasvirę yra ir visi Urano palydovai ir net jo žiedai (apie pastaruosius galite paskaityti šį mūsų publikuotą straipsnį). Tai negalėjo įvykti dėl planetos susidūrimo su kosminiu kūnu.
Dabar du Paryžiaus observatorijos mokslininkai teigia, kad Urano ašis galėjo pasvirti dėl to, jog Uraną ilgą laiką veikė stambaus kosminio kūno gravitacija, kuri pakeitė jo sukimosi ašies kampą, o vėliau dėl kažkokių priežasčių jis ištrūko iš planetos gravitacijos ir pakeitęs orbitą paliko Saulės sistemos ribas.
Šią teoriją mokslininkai pagrindė kompiuteriniu modeliavimu. Pradiniame mokslinių tyrimų etape mokslininkai atliko jaunos Saulės sistemos planetų migravimo modeliavimą ir gavo 10 tūkst. skirtingų rezultatų. Iš šių 10 tūkstančių buvo atrinkti 1 995 variantai, kurie atitiko „teisingą“ planetų vystymosi seką iki dabartinio planetų išsidėstymo. Tada mokslininkai pašalino tuos variantus, kuriuose Urano orbitos posvyris nepakyla aukščiau reikiamo laipsnių kiekio (būtinus sukimosi ašies parametrus galima gauti tik esant dideliam posvyriui). Po atrankos liko 31 variantas. Paskutiniame etape buvo pašalinti tie rezultatai, pagal kuriuos virtualus Uranas priartėjo prie kitų planetų orbitų arčiau, kaip per 50 savo spindulių: tokio suartėjimo pasekmė būtų vieno planetos palydovo Oberono išėjimas iš orbitos. Taigi, liko 17 variantų.
Kiekviename iš šių variantų autoriai keitė sąlygas (penkiasdešimties planetos spindulių atstumu nuo Urano įkėlė papildomų palydovų) ir atliko po 100 skaičiavimų, šiek tiek varijuodami su palydovo orbitos pagrindine ašimi. Kaip pranešama, modelyje numatant dar vieną Urano palydovą, kuris vėliau, kai priartėjo prie kitos planetos orbitos, buvo išmestas į kosmosą, Urano sukimosi ašis pakrypo reikiamu laipsniu.
Mokslininkų straipsnis spausdinimui dar nepriimtas, tačiau jo pirminę versiją galima surasti svetainėje „arXiv.org“.
