Mokslininkų komanda pasiūlė jų manymų optimalias vietas būsimai astronautų bazei Raudonojoje planetoje. Specialistų manymu, tam geriausiai tiktų įsisavinti užgesusius Marso vulkanų kraterius. Kaip ir mūsų protėviai pirmiausia apsigyveno urvuose, o tik vėliau perėjo į statybas, taip siūloma elgtis ir Marso pionieriams.
Savo išvadas apie tokių vietų perspektyvas NASA mokslininkai, vadovaujami Kaj Williams, pateikia žurnalo „Icarus" straipsnyje, kurio trumpą santrauką paskelbė „New Scientist".
Kalbos apie tai, jog Marse turėtų egzistuoti nemažai tuščių ledo olų, mokslininkų tarpe sklido jau senokai. Tačiau iki šiol niekas rimtai jomis nesidomėjo, o ir po Marsą klaidžiojantys marsaeigiai tokių darinių savo kelyje neaptiko. Tad tik dabar mokslininkų grupė nusprendė apjungti turimas žinias apie Marso atmosferą, geologinius duomenis ir sudaryti tokių olų kompiuterinį modelį. Štai šio modelio pagalba jie grindžia savo pasiūlymus būsimų Marso misijų planuotojams.
Pagrindinis nebeveikiančių vulkanų kraterių privalumas – didelės ir neišsenkamos vandens atsargos ledo pavidalu. Tipiniai Marso krateriai turi vienintelį įėjimą ar išėjimą, esantį kraterio paviršiuje. Jis susiformavo karštai lavai tekant į išorę ir vėstant. Tokių lavos tunelių struktūra mokslininkams jau yra žinoma, tačiau iki šiol niekas netyrinėjo, kaip tokiame geologiniame darinyje gali elgtis ledo sluoksniai. Mokslininkų kompiuterinis modelis (aprašantis 8 metrų aukščio ir 10 metrų pločio olą) tvirtina, jog dieną įšilęs oras į kraterio vidų nepatenka, todėl viduje esantis ledas negali tirpti. O naktimis iš atvėsusio oro ant kraterio sienų kondensuojasi drėgmė, greitai sustingstanti į ledą – taip nuolat ledo sluoksnis storėja. Tokia ledo danga būtų pakankamai stabili ir išliktų tinkama kolonizavimui apie 100 000 metų.
Tiesa, didžiausius Marso kraterius modeliuoti bandė ir kitos mokslininkų komandos, kurių sudaryti modeliai leidžia spėti, jog labai didelių vulkanų krateriai gali slėpti net ir skysto vandens rezervus. Aišku, ne tokius, kokius įsivaizduotume Žemėje ežero ar bent jau gero tvenkinio pavidalu. Mokslininku manymu, tai galėtų būti drėgno arba skysto molio terpė, kuriai sustingti neleistų vulkano gilumoje besiskverbianti šiluma. Toks drėgmės šaltinis astronautams gal ir nebūtų labai vertingas, tačiau čia būtų puikios sąlygos vietinės gyvybės klestėjimui.
Pastarojo modelio bėda ta, jog astronomams kol kas nepavyko užfiksuoti jokių Marso temperatūros anomalijų – visa planeta atrodo vienodai atvėsusi ir sustingusi. Tad kiek šie modeliai teisingi, kiek ne - sužinosime tik ateityje.
