Naujausias kompiuterinis modelis atskleidė, kad net regioninis branduolinis konfliktas turėtų katastrofiškų pasekmių Žemei.
Aplinkai būtų padaryta milžiniška žala, o tokio konflikto padariniai žmonijos gyvenimui atsilieptų mažiausiai dešimtmetį, rašo Vokietijos savaitraštis „Focus“.
Savaitraščio teigimu, daugeliui žmonių iškiltų ligų grėsmė, nes branduoliniai sprogimai gerokai suardytų planetą nuo pražūtingų spindulių saugantį ozono sluoksnį. Apie naujas nedidelio masto branduolinio konflikto pasekmes mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences (PNAS)“ rašo atmosferos fiziką tyrinėjantys JAV Kolorado universiteto mokslininkai. Naujasis jų tyrimas remiasi kompiuteriniu lokalaus branduolinio konflikto imitavimu.
Mokslininkai pasirinko karo tarp Pakistano ir Indijos, per kurį abi šalys panaudoja visą savo turimą arsenalą, scenarijų, rašo „Focus“. Abi valstybės turi maždaug po 50 branduolinių galvučių, kiekvienos jų galingumas prilygsta 1945 m. ant Hirosimos numestai atominei bombai. Jos sprogstamosios galios ekvivalentas – beveik 13 kilotonų trinitrotoluolo.
Jei šios branduolinės galvutės būtų susprogdintos virš didžiausių Indijos ir Pakistano miestų, kiltų milžiniški gaisrai. Po sprogimų susiformavę galingi aukštyn kylančio oro srautai į stratosferą, maždaug 80 kilometrų aukštį, pakeltų 5 milijonus tonų suodžių ir dulkių. Tamsiosios dalelės, sugerdamos saulės šviesą, įkais pačios ir įkaitins šalia esantį orą. Išlaisvinta energija sukels įvairias chemines reakcijas, dėl kurių susidarys nepaprastai daug smalkių. Šios dujos savo ruožtu pradės naikinti stratosferoje susikaupusį ozoną. Jo sluoksnis saugo Žemę nuo gyvybei pražūtingų ultravioletinių Saulės spindulių, teigia „Focus“.
„Mes pastebėtume, kaip dramatiškai mažėja ozono koncentracija, – aiškina Kolorado universiteto mokslininkų grupės vadovas Michaelas Millsas. – Vidutinėse platumose jo koncentracija sumažėtų 40 proc., o tai itin neigiamai atsilieptų žmonių sveikatai bei jūrų ir sausumos ekosistemoms.“ Pasak mokslininko, šiaurinėse platumose ozono sluoksnis gali sumažėti net 70 proc. Tokia padėtis truktų apytikriai 5 metus, tačiau dar tiek pat laiko ozono koncentracija išliktų maža: sunaikintas jo sluoksnis atsistatytų nebent po 10 metų.
Ši prognozė – kur kas rūstesnė už ankstesnius „branduolinės žiemos“ scenarijus, tvirtina „Focus“. Anksčiau mokslininkai manė, kad po branduolinių smūgių kilę milžiniški gaisrai iškels dulkes ir suodžius į aukštuosius atmosferos sluoksnius. Ten kelias savaites ar mėnesius jos sugėrinės saulės šviesą, aptemdydamos Žemės paviršių. Dėl to turėtų prasidėti staigus atšalimas.
Vienas pirmųjų galimas branduolinio karo pasekmes ėmėsi tyrinėti Nobelio chemijos premijos laureatas Paulis Crutzenas. 1983 m. atliktame tyrime jis priėjo išvadą, kad vidutinė temperatūra planetoje po branduolinio konflikto laikinai gali nukristi iki 20 laipsnių šalčio pagal Celsijų. Dėl to žemės ūkio kultūrų derlius sumažėtų kelis kartus. Pagal patį nepalankiausią scenarijų didžioji žmonijos dalis mirtų iš šalčio ir bado.
Blogiau, nei manyta
Ankstesniuose branduolinio konflikto pasekmių tyrimuose ozono sluoksnio reikšmė buvo įvertinta nepakankamai, rašo „Focus“. Antai 1985 m. paskelbtoje JAV Mokslo komiteto ataskaitoje teigiama, kad net po globalaus apsikeitimo branduoliniais smūgiais, kurių bendra galia siektų kelis tūkstančius megatonų, ozono koncentracija Šiaurės pusrutulyje sumažėtų vos 17 proc. Buvo manoma, kad sumažėjęs ozono sluoksnis visiškai atsistatytų per 6 metus. „Tuometiniai modeliai negalėjo imituoti dulkių debesies pakilimo į stratosferą ir po to prasidėsiančio jos įšilimo, – aiškina vienas iš Kolorado universitete atlikto tyrimo autorių Brianas Toonas. – Visų nuostabai, mūsų skaičiavimai įrodė, kad net nedidelis regioninis konfliktas, kuriame būtų panaudotas branduolinis ginklas, gali sunaikinti daugiau ozono, nei pasaulinis atominis karas.“
Suirus apsauginiam ozono sluoksniui sustiprėtų ultravioletinis spinduliavimas, daugelis žmonių susirgtų odos vėžiu ir katarakta, dėl kurios akių lęšiukai netektų skaidrumo. Pavojus kiltų ir įvairioms ekosistemoms. Pavyzdžiui, stiprus ultravioletinis spinduliavimas labai pavojingas žuvims, krabams, fitoplanktonui. Nukentėtų ir daug augalų.
2006 m. paskelbti kiti du B. Toono tyrimai liudija, kad dviejų nedidelių branduolinių valstybių konfliktas gali nusinešti 55 milijonus gyvybių – daugiau, nei Antrasis pasaulinis karas. Šiandien žinoma, kad branduolinį ginklą turi 8 valstybės, dar 40 gamina pakankamai plutonio, kad jo pakaktų atominei bombai sukurti. Dabar tyrimo autoriai tikisi supratimo, kad net ribotas branduolinis konfliktas yra pernelyg pavojingas visiems, todėl būtina bet kokia kaina jo išvengti, rašo „Focus“.
