Tokį vaizdą, vandeniui tekant iš krano į kriauklę, tikriausiai matė visi.
Tačiau tik visai neseniai fizikams kilo mintis įdėmiau patyrinėti procesus, kurie sukuria nedidelę bangelę, vadinamą hidrauliniu šuoliuku, tarsi atskiriančią dvi vandens paviršiaus sritis – išorinę, banguojančią, ir vidinę, daug lygesnę.
Mokslininkai iškėlė hipotezę, kad to priežastis - skirtingas vandens bangų greitis.
Tačiau bangų greičius išmatuoti yra sudėtinga, pavyzdžiui, paplitęs būdas įleisti į skystį mikrodalelių ir stebėti jų judėjimą šiuo atveju netinka, nes tiriamas vandens paviršius yra gerokai plonesnis, nei tokių dalelių matmenys.
Buvo pasirinktas kitas būdas – netiesiogiai palyginti bangų greičius, sukeliant nedidelį trikdį, kuris matomas kaip Macho kūgis. Macho kūgis yra geriausiai žinomas kaip kūgio formos garso bangų paketas, skleidžiamas, kai objektas viršija garso greičio barjerą.
Prie pat tos vietos, kur srovė krenta į paviršių, kūgio kampas buvo 18 laipsnių, vedant adatą tolyn nuo centro jis tolygiai didėjo iki 45 laipsnių, o prie pat ribos kūgio kampas pasidarė lygus 90 laipsnių - tai reiškė, kad šioje vietoje išorinių bangų greitis yra lygus vidinių bangų greičiui, o teorija ir numato, kad šie greičiai turi būti lygūs ties tiek juodosios, tiek baltosios skylės įvykių horizontui.
Mokslininkų išvada buvo labai netikėta: hidraulinio šuoliuko atskirta sritis – baltosios skylės analogas. Vandens bangos gali pasiekti skiriančią bangą iš išorės, tačiau pakliūti į vidų negali, taigi hidraulinio šuoliuko banga sukuria tarsi įvykių horizonto - tokios ribos, kurią perėjus, grįžti jau neįmanoma - analogą.
Tačiau, skirtingai nuo juodosios skylės įvykių horizonto, kurį praėjusi materija jau nebegali ištrūkti atgal, baltosios skylės įvykių horizonto materija negali įveikti iš priešingos pusės - pakliūti į jos vidų.
Taigi, mokslininkų Gilo Janneso (Gil Jannes) ir Germano Roso (Germain Rousseaux) iš Nicos universiteo, tyrusių šį įdomų reiškinį ir 2010 m. spalio 8 dieną paskelbusių savo straipsnį „The circular jump is a white hole“ (Hidraulinis šuoliukas yra baltoji skylė), teigimu, „hidraulinis šuoliukas sukuria membraną, praleidžiančią bangas tik į vieną pusę - išorę, taigi gali būti laikomas baltosios skylės analogu. Paviršinės bangos negali prasiskverbti į vidinę zoną, jos yra sulaikomos išorėje taip pat, kaip šviesos bangos yra sulaikomos juodojoje skylėje“.
Atrodo, kad įvykių horizontas gali būti būdingas ne tik reliatyvistinėms sistemoms, o įdomių reiškinių vis dar galima aptikti ir atrodytų įprastiniuose dalykuose.
Beje, lieka neatsakytas klausimas: ar tokia analogija nereikštų, jog šviesos bangos juodojoje skylėje turi sklisti lėčiau nei jos išorėje?
