Ar aukštasis mokslas tikrai turėtų būti mokamas? Kaip pertvarkyti mokslą ir studijas? Lietuvos radijo laidoje „Dienos tema“ diskutavo Vilniaus universiteto rektorius akademikas Benediktas Juodka. Kalbino žurnalistas Tomas Dapkus.
T.Dapkus: Štai pagal studentų skaičių tūkstančiui gyventojų jau prieš trejus metus patekome į daugiausia studentų turinčių Europos Sąjungos šalių penketuką, o studentų skaičius Lietuvoje toliau tebeauga, į mūsų šalies aukštąsias mokyklas įstoja apie tris ketvirtadalius tų metų abiturientų. Visų įstojusiųjų į visų Lietuvos aukštųjų mokyklų pirmąjį kursą skaičius beveik dešimčia tūkstančių viršija tais metais įgijusiųjų brandos atestatą (įskaitant jį įgijusių suaugusiųjų, profesinėse mokyklose) skaičius. Kaip tai atsiliepia išsilavinimo kokybei?
B.Juodka: Jei laikytume, kad studentai yra gana protingi žmonės ir dar baigę universitetus, tai valstybei niekada nebus per daug protingų žmonių. Bet čia tik šūkis. Pažvelkime realiai: jei beveik visi, kurie tais metais baigę gimnazijas ar vidurines mokyklas įstoja į universitetus, tai rezultatas, kad į aukštąsias mokyklas suplūsta ganėtinai daug žmonių, kurie yra be motyvacijos. Bet kuris universitetas, bet kuri studijų programa – svarbu, kad tik universitetas.
T.Dapkus: Tai svarbu diplomas, o ne specialybė.
B.Juodka: Svarbu diplomas, o tada turime pasekmes, apie kurias visi kalba – kenčianti studijų kokybė. Jei į universitetus patenka daug žmonių, kurie studijuoja bet ką ir be motyvacijos, tai logiška, kad jie negali kokybiškai studijuoti. Reikėtų jau turbūt vidurinėse mokyklose teikti informaciją apskritai apie profesijas, nes kaip tik trūksta darbo rinkoje žmonių, kurie turi praktinio darbo patirtį, konkrečią profesiją. Reiktų daugiau informacijos, kad nebūtų veržiamasi tik į universitetus, o žmonės galėtų įgyti prestižinę profesiją nebūtinai studijuodami universitete.
T.Dapkus: Dabar faktiškai visi Lietuvos vidurinių mokyklų abiturientai gali rasti Lietuvos aukštąją mokyklą, kuri juos priimtų studijuoti. Kodėl mūsų visuomenėje vyrauja tokia nuostata, kad truks plyš reikia įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą?
B.Juodka: Manau, kad tai psichologinis įsitikinimas, jog tik universitetinis išsilavinimas atvers galimybes geresniam darbui ir didesniam atlyginimui. Prieš 10–15 metų iš tikrųjų taip buvo. Juk prisiminkime, kad tada iš tiesų nebuvo galimybių įsidarbinti be aukštojo išsilavinimo, o nedarbas rajonuose siekė net iki 20 ar net daugiau procentų. Bet dabar gyvenimas pasikeitęs – nebe bet koks diplomas atveria duris. Žiūrima, kokį universitetą baigęs ir kokias žinias yra asmuo įgijęs. Visur pabrėžiama didelė praktinių žinių svarba. Universitetai neblogai suteikia fundamentalias, teorines žinias, tačiau socialiniai partneriai, potencialūs darbdaviai yra teisūs, kad reikia atkreipti dėmesį į praktines žinias. Bet universitetų misija kitokia – praktinėms darbo vietoms turėtų rengti kolegijos ir profesinės mokyklos. Tad čia ir reikalingas profiliavimas vidurinėse mokyklose. Kiekviena Vilniaus universiteto studijų programa turi penkių narių Studijų komitetą, kurių vienas būtinai turi būti darbdavys.
T.Dapkus: Pagal vidutines lėšas, tenkančias vienam aukštosios mokyklos studentui, beveik pustrečio karto atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio, net perskaičiavus jas pagal perkamosios galios paritetą. Kaip suderinti tą milžinišką kiekį studentų ir finansavimą vienam studentui?
B.Juodka: Švelniai tariant skiriasi 2,5 karto, o realiai – ir nuo 3 iki 10 kartų. Tai vienas svarbiausių reformos klausimų. Pirmas variantas, kuris ir socialiai labiausiai teisingas, gali būti toks – status quo studentų skaičius, o valstybė randa finansines galimybes padidinti universitetų finansavimą. Tai vienas teorinis variantas. Bet tam reikėtų gerokai didinti aukštųjų mokyklų biudžetus. Mažiausiai du kartus – studijų dalį. Valstybė tokių resursų kol kas neras, tad ir kyla klausimas, kuris kelia daug diskusijų – ar studentai ir jų tėvai turi prisidėti finansuojant aukštąjį mokslą. Jautri tema. Dabar nustatyta 1000 litų metų priemoka – taip irgi prisidedama prie sistemos kokybės gerinimo. Tų pinigų nebepakanka. Bet čia iškyla rimta socialinė problema. Studijų įmoką, manau, reikia didinti, bet socialiai remtiniems studentams, kurie yra iš vargingų ar didelių šeimų, valstybė turėtų rasti būdų kompensuoti. Reikia sukurti ir gerai veikiančią paskolų sistemą, o kad nepažeistume Konstitucijos – gerai besimokantiesiems po baigimo anuliuoti paskolos grąžinimą.
T.Dapkus: Ar toks modelis nesukels didelių aistrų, nes aukštasis išsilavinimas bus politikų vadinamas mokamu?
B.Juodka: Jei taip žiūrėsime, tai ir dabar – mokamas. Mokamas, kai padengiama visa konkrečios studijų programos kaina, o ne jos dalis. Pagalvokite, kiek kainuoja odontologijos, fizikos ar medicinos programos, tai šis prisidėjimas labai toli nuo realios kainos. Tad anksčiau mūsų aptartas modelis būtų socialiai gana teisingas ir sukeltų mažiausiai aistrų.
T.Dapkus: Kokio lygio yra parengimas gimnazijose ir vidurinėse mokyklose?
B.Juodka: Vyksta bendras priėmimas į 16 Lietuvos aukštųjų mokyklų, ir kiekvienas abiturientas gali rinktis dvidešimt skirtingų studijų programų. Jei pasirenka pirma studijų programa vieną konkrečią studijų programą konkrečiame universitete, tai jis tikrai žino, ko nori. Bet yra rašančiųjų visas dvidešimt skirtingų studijų programų nuo fizikos iki literatūros – jiems nesvarbu – kas, svarbu įstoti. O įstoti vienur arba kitur, į dieninį, vakarinį ar neakivaizdinį skyrius praktiškai gali beveik visi. Ne visi, bet arti to. Tai, kas dabar padaryta su universitetų neakivaizdiniais skyriais – parodija. Ten dabar stoja tie, kurie neįstoja į dieninį, o neakivaizdinio skyriaus idėja yra kitokia. Juose turėtų studijuoti padirbėję žmonės, kurie nusprendžia, kad jiems reikia papildomų žinių: jie dirba ir paraleliai dar studijuoja. O dabar sudėtis visiškai ne tokia.
T.Dapkus: Bet universitetai uždirba?
B.Juodka: Esu prieš tai, kad universitetai uždirbinėtų bet kokia sąskaita. Vilniaus universitete neakivaizdiniame ir vakariniame skyriuose studijuoja tik 30 procentų, o yra universitetų, kaip Mykolo Romerio universitetas, kur jie sudaro net 70 procentų.
T.Dapkus: Dabar labai trūksta kvalifikuotų darbininkų, o vienam profesinėje mokykloje besimokančiajam tenka daugiau nei 4 studijuojantieji aukštosiose mokyklose.
B.Juodka: Per jėgą baigusiųjų vidurines mokyklas ar gimnazijas į profesines mokyklas nenuvarysi. Turi būti kažkoks profesinių mokyklų patrauklumas. Rinka ir gyvenimas turėtų viską sustatyti į vietas. Tačiau vidurinėse mokyklose reikėtų daugiau praktinių užsiėmimų, pvz. laikrodžio, televizoriaus ar dviračio taisymo. Tai įdomios ir populiarios profesijos, bet visi kažkodėl mano, kad tai negarbinga. Kiekvienas darbas, jei jis atliekamas ir apmokamas gerai, yra garbingas.
T.Dapkus: Ekspertai teigia, kad parengtų specialistų spektras neatitinka realių valstybės poreikių. Be to, yra atsiradę specialybių kaip teisė ir vadyba, kurias dauguma mano įgiję galės dirbti bet kur.
B.Juodka: Tai opi problema. Mat vienos studijų programos labai populiarios ir rinka dar nedavė signalų, kad vienų ar kitų specialistų trūkumas jau baigėsi. Ir parodija, kai visi 15 universitetų rengia verslą ir vadybą. Jei valstybė žinotų daugiau rinkos poreikių, tai galėtų būti ir atitinkamas valstybės užsakymas vienai ar kitai studijų programai. Vyriausybė turi svertus, nes ji nustato studentų skaičių kiekvienoje studijų programoje. Bet Vyriausybė, matyt, nežino rinkos poreikių.
T.Dapkus: Ar universitetai jau pajuto tai, kad auga skaičius ne tik geriausių bakalaurų, magistrų, išvykstančių studijuoti ir dirbti į užsienį, tačiau ir geriausių abiturientų?
B.Juodka: Yra kuriama bendra Europos studijų erdvė. Tad reikalavimai Europos universitetuose, kaip ir studijų programos bei jų turinys, panašėja. Ir tie, kurie gerai mokosi ir puikiai baigia gimnazijas, turi ne tik teorines, bet ir praktines galimybes pasirinkti bet kurį Europos universitetą. Geriausių gimnazijų geriausi abiturientai tokiomis galimybėmis vis dažniau naudojasi, pvz. Vilniaus licėjaus abiturientai. Nebūtinai išvažiuoja į pačius geriausius, tačiau išvažiavimo į užsienio universitetus tendencija didėja.
T.Dapkus: Jau septyniolika metų vyksta diskusija dėl universitetų skaičiaus – ar reikia stambinti universitetus?
B.Juodka: Traukinys jau yra nuvažiavęs. Savo laiku buvo per daug liberalizuota galimybė aukštąsias mokyklas transformuoti į universitetus. Dabar pradėti uždarinėti gal būtų neteisinga – reikėtų juos diversifikuoti. Europoje madinga universitetų diversifikacijos tendencija – universitetai labiau specializuojasi, o valstybė turėtų nustatyti studentų skaičių, kad jauni žmonės nebūtų apgaudinėjami.
T.Dapkus: Dabar visuomenėje vyksta gana plati diskusija, kaip reformuoti aukštąjį mokslą, viešoje erdvėje pateikiama daug vertingų ir tiek pat beverčių siūlymų, kaip pertvarkyti sistemą. Ar ši diskusija subrandins tinkamas reformos metmenis?
B.Juodka: Sudaryta eilinė darbo grupė, kurios narys esu ir aš, dabar rengianti reformos metmenis. Neblogai taškai sudėti Švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo ir technologijų departamento direktoriaus dr. Alberto Žalio paskutinėse publikacijose. A. Žalys sudėjo pagrindinius akcentus, kurie yra tikrai racionalūs. Maždaug ta linkme galvoja ir darbo grupė. Reforma reikalinga, tačiau partijos per daug žiūri į pertvarką per savo politinę prizmę.
