Gyvybės atsiradimui Žemėje būtiną komponentą – molibdeno oksidą – į Žemę atskraidino senovinio Marso meteoritas, įsitikinę NASA astrobiologai. Tyrimo rezultatus jie pristatė Florencijoje (Italija) vykstančioje Europos geochemikų asociacijos konferencijoje.
Havajų universitete (JAV) besidarbuojantys NASA astrobiologai, vadovaujami Džeimso Stivensono (James Stephenson), meteorite iš Marso aptiko boro. Mokslininkai teigia, kad boro druskos irgi buvo būtinos gyvybės susiformavimui Žemėje.
„Tokios molibdeno formos Žemėje gyvybės atsiradimo metu būti negalėjo, nes prieš 3 mlrd. metų joje buvo labai mažai deguonies, o štai Marse jo buvo gerokai daugiau, – aiškina vienas iš tyrimo autorių, Taikomosios molekulinės evoliucijos fondo Geinsvilyje (JAV) tyrėjas Stivenas Beneris (Steven Benner). – Tai dar vienas patvirtinimas, kad gyvybę į Žemę atnešė meteoritas iš Marso.“
Savo hipoteze S. Beneris, jo žodžiais tariant, išsprendžia iš karto du paradoksus. Pirmiausia, mokslininkas aiškina, kodėl organinės molekulės net ir veikiamos šilumos bei šviesos, pačios neduoda pradžios gyvybei, o virsta kažkokia derva. S. Benerio įsitikinimu, nukreipti šį procesą evoliucijos linkme ir gyvybės susiformavimo kryptimi gali boras ir molibdenas.
Boro meteorite iš Marso neseniai aptiko Dž. Stivensono vadovaujami astrobiologai. Jie mano, kad be boro druskų gyvybė Žemėje nebūtų atsiradusi – šios druskos dar iki DNR atsiradimo stabilizavo vieną iš RNR molekulės (informacijos nešėjos) komponentų. S. Beneris mano, kad pirmiau Marse nei Žemėje susidaryti galėjo ir oksiduota molibdeno forma.
Kitas paradoksas, kurį paaiškina marsietiška Žemės gyvybės kilmė – visa pirmykštė Žemė buvo padengta vandeniu. Tai apsunkina boro telkinių susidarymo galimybes – boro telkinių aptinkama tik labai sausose vietose (pvz., Mirties slėnis Amerikoje). Be kita ko, vanduo ardo RNR. Marse, pažymi mokslininkas, vanduo dengė toli gražu ne visą planetos paviršių, tad molekulės, iš kurių susiformavo gyvybė, galėjo kontaktuoti su vandeniu, bet nebuvo jame visą laiką.
