Galbūt, jei esate gerai pasiruošę. Tačiau tai nebus ypač sklandus skrydis.
Pitonas, pakibęs ant lėktuvo, kuris pakilo į 9 kilometrų aukštį, sparno neišgyveno. Šis narsuolis nukeliavo iš šiaurės Australijos iki Papua Naujosios Gvinėjos. Nors istorija baigėsi liūdnai, ji verčia susimąstyti: ar tokioje pačioje situacijoje atsidūręs žmogus išgyventų kelionę?
Norite tikėkite, norite – ne, tačiau taip jau yra nutikę, o į panašią padėtį patekusiems žmonėms pasisekė šiek tiek labiau nei gyvatei. 1990 metais pro sprogusį lėktuvo liuką buvo ištrauktas pilotas. Įgula po kelių minučių jį įtraukė atgal. Jis nušalo, tačiau liko gyvas.
Rumunas 1,2 tūkst. kilometrų iš Vienos į Londoną skrido įsikabinęs į lėktuvo nusileidimo ratą. Jis liko gyvas, tačiau taip pat nušalo. 2007 metais pranešta, kad 15-metis berniukas iš Permo miesto Rusijoje į Maskvą (1,3 tūkst. kilometrų) atkeliavo pasislėpęs „Boeing-737“ sparne. Jis buvo taip sušalęs, kad įgula negalėjo nuimti batų ar nuvilkti striukės. Tačiau ir jis išgyveno.
Visais šiais atvejais buvo lengvinančių aplinkybių: veiksnių įtaka truko vos keletą minučių; lėktuvas dėl prastų oro sąlygų skrido ypač arti žemės; tai nutiko sparno viduje, o ne išorėje.
Ištverti visą skrydį dideliame aukštyje, įsikibus lėktuvo sparno, kaip keliavo gyvatė, būtų daug sunkiau.
Kad būtų paprasčiau, aptarsime scenarijų, kai koks nors žmogus išmetamas 9 kilometrų aukštyje ir nusileidžia ant lėktuvo sparno, teigia Josonas Kringas, žmogiškųjų veiksnių ir sistemų specialistas iš Embry-Riddle aeronautikos universiteto. Pirmoji problema akivaizdi: keliaujant 650–800 kilometrų per valandą greičiu, lėktuvo išorė tikrai nėra ta vieta, kur būtų lengva išsilaikyti.
Tačiau tarkime, kad žmogus prie lėktuvo pririštas. 9 kilometrų aukštyje bandant kvėpuoti, oras žmogaus plaučiuose taip greitai išsiplėstų, jog jie sprogtų, aiškina J. Kringas. Boyle`io dėsnis teigia, kad egzistuoja atvirkštinis ryšys tarp atmosferos slėgio ir dujų tūrio. O tai nėra geras ženklas žmogaus plaučiams, kurie „išsipūstų kaip balionas“.
Antra problema – šaltis. Keliaujant tokiame aukštyje, temperatūra gali siekti 34 laipsnius Celsijaus šalčio ar dar daugiau. O čia net neatsižvelgiama į vėjo žvarbumą, kai skriejama 800 kilometrų per valandą greičiu. Tačiau jau to pakanka, kad akys, burna ir nosis sušaltų beveik iškart, teigia J. Kringas.
Jei nelaimingasis keleivis kelionę pradėtų jūros lygyje, o ne būtų išmestas, jam sektųsi šiek tiek geriau. Bet tik šiek tiek. Jis galbūt pakiltų į kelių šimtų metų aukštį, kol pasireikštų deguonies ir šalčio veiksniai, tačiau tikrai ne į 9 kilometrų aukštį.
Tokiam žmogui reiktų plano. O padedant ekspertams, jam galbūt pavyktų išgyventi. Žmogų tokio skrydžio metų galėtų apsaugoti hermetinis kostiumas su šilumine apsauga ir deguonies sistema, teigia J. Kringas. Tam gali tikti ir astronauto kostiumas. NASA naudojamuose kostiumuose galima reguliuoti temperatūrą, per sistemą leidžiant skystį, ir palaikyti kūno savireguliaciją. Teoriškai, turint pakankamai deguonies, žmogus ant lėktuvo sparno galėtų nukeliauti iš Kinijos į Meksiką, iš Rusijos ir Pietų Afrikos Respubliką ar bet kur kitur.
„Tačiau jam gali pasidaryti nuobodu, prireikti į tualetą ar kilti kokių kitų problemų“, – pastebi J. Kringas.
