Tam, kad būtų kuriama didelė keliamoji galia, reikia, kad lėktuvas turėtų didelį sparnų plotą, o pats sparnų profilis pasižymėtu aukštu aerodinaminiu efektyvumu. Taigi, jei norite surasti lėktuvą, kuris gali skristi lėčiausiai, turite pasižvalgyti į biplanus. Pavyzdžiui, „Antonov An-2“ (tai garsusis laiudiškai vadinamas „kukurūzininkas“) gali skristi vos 40 km/h greičiu. Tai - labai lėtai tokiam dideliam lėktuvui, tačiau jis išlieka gerai valdomas ir skrisdamas tokiu greičiu.
Apskritai, žemės ūkio darbams sukurti lėktuvai gali skristi labai lėtai, nes tam ir buvo kuriami. Skrendant lėčiau galima tiksliau išbarstyti trąšas, į šalis neišsklaidomi pesticidai ir kiti chemikalai. Dažnai tos pačios savybės, leidžiančios skristi itin nedideliu greičiu, yra tos pačios, kurios leidžia pakilti nuo trumpų takų. Todėl „Antonov An-2“ ir gali skraidyti taip lėtai. Tačiau 40 km/h greitis yra sąlyginis - „Antonov An-2“, kaip ir nemažai kitų lėktuvų, gali skristi atbulas.
Keliamąją jėgą kuria oro srautai, tekantys aplink lėktuvo sparnus. Tačiau tie oro srautai gali būti užtikrinami ne tik lėktuvui judant pirmyn - stiprus vėjas turi tokį patį efektą. Stiprus vėjas gali efektyviai kurti keliamąją jėgą taip, kad lėktuvas žemės atžvilgiu tiesiog kabos ore ar net skris atbulas. Skirtingiems lėktuvams reikalingas skirtingas vėjo greitis, tačiau tinkamomis sąlygomis tokį efektą gali pasiekti daugelis propelerinių lėktuvų. „Antonov An-2“ dėl to pagarsėjo dėl pasirodymų įvairiose aviacijos šventėse.
Bet kaip tai atrodo? Labai paprasta - lėktuvo greitis ore gali siekti keliasdešimt kilometrų per valandą, o žemės atžvilgiu - 5-10 km/h į priešingą pusę. Ant žemės stovintiems žmonėms lieka tik stebėtis, kaip lėktuvas skrenda atbulas ir išlieka valdomas.
