Žymus nanotechnologijų specialistas suteikia rimtą paskatą apmąstymams tiesiog teigdamas, kad egzistuoja riba, nusakanti, iki kokio dydžio galima masiškai gaminti nanotechnologijų medžiagas.
Balandžio 21 dienos žurnalo „Nanotechnology“ numeryje išspausdintame straipsnyje Kembridžo universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorius Maikas Kelis (Mike Kelly) teigia, jog neįmanoma masiškai gaminti struktūrų, kurių skersmuo nesiekia trijų nanometrų, naudojant vadinamąjį „iš viršaus į apačią“ metodą.
Šis klausimas iškelia rimtą galvosūkį milijardinės nanotechnologijų pramonės atstovams, vis besitikintiems, kad kasmet išleidžiami milijonai dolerių tyrimams laboratorijose galiausiai pavirs realiu produktu rinkoje.
Nanotechnologijos yra paremtos sugebėjimu valdyti medžiagas atominiu ir molekuliniu masteliu. Jų taikymo sritys jau apima ir vaistų išnešiojimą po kūną, saulės elementų efektyvumo didinimą bei maisto pakavimo metodų tobulinimą.
Pagrindinis tikslas, kurio siekiama nanotechnologijas pristatant į rinką, yra galimybė jas įgyvendinti pigiai ir dideliais kiekias bei tuo pačiu metu užtikrinti, kad medžiagų savybės būtų nesunkiai atkuriamos tam tikru tikslumu. Pasak M. Kelio, egzistuoja trijų nanometrų riba, kurios pramonei nepavyks peržengti.
„Iš viršaus į apačią“ metodas, kuris profesoriaus teigimu yra ribotas, naudoja išorinius įrankius tam, kad didelės medžiagos būtų susmulkintos į mažesnes, pasižyminčias norimomis savybėmis. Alternatyva šiam modeliui yra vadinamasis „iš apačios į viršų“ metodas, kurio pagrindas – mažesnių vienetų (paprastai molekulių) jungimas į stambesnius objektus (medžiagas), primenantis dėlionę. Tačiau šį procesą apriboja tai, kad labai sunku prognozuoti galimus defektus.
Kad iliustruotų savo teoriją, M. Kelis vertikaliosioms nanoatramoms, kurias ketinama panaudoti konstruojant jutiklius ir vaizduoklius, pritaikė statistinį įvertinimą. Profesorius teigia, kad įrodymą sudaro dvi dalys. Pirmoji pagrįsta tuo, kad kuomet tokio mažo mastelio medžiagos bus gaminamos masiškai, nepavyks užtikrinti, jog sudedamosios dalys būtų identiškų matmenų.
Dėl šių nukrypimų tame pačiame konvejeryje pagamintos medžiagos savybės smarkiai skirsis: nuo visiškai nefunkcionuojančių iki idealaus našumo.
„Jeigu aš klystu ir mano teorija susidurs su priešingu pavyzdžiu, tuomet daugybė mokslininkų visame pasaulyje jausis ramesni, o tai yra gerai mokslui“, – teigia profesorius.
„Jeigu daugiau darbo yra skiriama sudėtingai problemai, nagrinėjančiai, ką ir kaip galima pagaminti, platesnių tyrimų, nagrinėjančių, ko negalima pagaminti dabartinės teoremos sąlygomis, sąskaita, tuomet tai gerai ir mokslui, ir technologijai“.
