Giliausiame pasaulio ežere nardyti gal ryžtųsi ir ne kiekvienas, bet pažinti itin retą jo fauną ir florą galima ir paprasčiau – ant ežero kranto veikiančiame muziejuje, kurio ekspozicija atnaujinama kasdien.
Pasaulis bene pirmą kartą apie muziejų išgirdo prieš pusę amžiaus, kai jame lankėsi Kubos lyderis Fidelis Castro. Kas slypi giliausiame pasaulyje gėlo vandens ežere, įdomu ne vienam. O randama jame apie 1800 augalų ir gyvūnų rūšių, kai kurių neaptinkama niekur kitur.
Darbuotojas Vasilijus į Baikalą brenda kasdien. Ir ne šiaip gerėtis ar žvejoti, o rinkti eksponatų greta giliausio pasaulio ežero esančiam muziejui. „Naujus pavyzdžius renkame kiekvieną rytą. Įvairius vėžiagyvius, dumblius, kad parodytume lankytojams, kokie sutvėrimai gyvena Baikale, kiek jų yra, kokio jie dydžio“, – pasakojo Baikalo muziejaus darbuotojas V. Voronovas.
Pamatyti muziejuje galima ir tai, ko plika akimi niekada neišvystum net ir nardydamas Baikale. Muziejuje lankytojai pasijunta tarsi laboratorijoje, kur pro mikroskopą gali pamatyti net smulkiausias daleles. Kempinės, dumbliai, bakterijos – visa tai natūralūs ežero filtrai, todėl vanduo, sakoma, krištolo skaidrumo.
Muziejus išsivystė iš ežerotyros stoties, įkurtos 1928 m., kuri anuomet buvo pirmoji sovietinės Mokslų akademijos institucija Sibire. O pasaulis apie muziejų išgirdo 1961-aisiais, kai jį aplankė Sovietų Sąjungai ir jos lyderiams prijaučiantis politikas, pats Kuboje kūręs komunizmą.
„Tada laukėme Fidelio Castro. Buvo kiti laikai, žmonės turėjo kitokius idealus. Jis atvyko vėlai vakare. Pamenu, pasiėmiau savo batus, suvenyrus ir bėgau į muziejų jam vesti ekskursijos. Po šio įvykio žmonės sužinojo apie mūsų muziejų ir jis tapo labai garsus“, – mena Valentina Galkina, seniausia Baikalo muziejaus darbuotoja.
Baikalas, gilesnis nei 1600 metrų, – ne tik giliausias pasaulio ežeras. Jis ir bene seniausias, susiformavo maždaug prieš 25 mln. metų. O jame tyvuliuoja maždaug penktadalis planetos nesušalusio vandens.
