Kovo mėnesį astronomai užsiminė, kad anapus Plutono orbitos gali egzistuoti milžiniška (iki 10 kartų už Žemę didesnė) uolinga iki šiol neatrasta „Planeta X“, kuri neoficialiai pavadinta Super Žeme. Tačiau grupė Madrido universiteto (Ispanija) astronomų ką tik paskelbė naujo tyrimo rezultatus, bylojančius, kad Saulės sistemos paribiuose gali klajoti net dvi tokios planetos-milžinės, skelbia „NewScientist.com“.
Šių metų kovą atradus kandidatę į nykštukines planetas 2012 VP113, ji papildė aibės kitų keistų anapus Plutono orbitos skriejančių uolinių objektų gretas. Nuostabiausia, kad visi jie skrieja stebėtinai lygiagrečiomis orbitomis.
Šis faktas formuluoja prielaidą, kad pačioje Saulės sistemos atokumoje gali egzistuoti dar neatrasta planeta, kuri ir sustyguoja minėtų uolinių objektų orbitas. Kaip jau rašėme, mokslininkai tada paskaičiavo, kad neatrastoji superŽemė už mūsų planetą gali būti didesnė iki 10 kartų, o nuo Saulės ji nutolusi 250 kartų toliau nei Žemė.
Madrido universiteto astronomai Carlosas ir Raulis de la Fuente Marcosai dar kartą peržiūrėjo už Plutono skriejančių smulkiųjų uolinių objektų trajektorijų duomenis. Tyrėjai dar kartą patvirtino, jog orbitos stebėtinai lygiuoja. Tačiau astronomų tandemas aptiko ir papildomų intriguojančių detalių. Pavyzdžiui, mažos objektų grupelės skrieja praktiškai identiškomis orbitinėmis trajektorijomis. Kadangi tie objektai yra pernelyg smulkūs, kad orbitas sulygiuotų savo gravitacinėmis jėgomis, panašu, jog jas sulygiuoja kažkas kitas. Kitaip tariant, tas smulkių Saulės sistemos „avelių“ grupeles kažkas „gano“. Apie tai byloja orbitinio rezonanso modelis.
Kas gi tas neatrastasis Saulės sistemos „piemuo“?
Orbitinis rezonansas sieja, pavyzdžiui, Neptūną ir Plutoną. Ši sąsaja išreikšta taip: kol Plutonas aplink Saulę apskrieja dukart, Neptūnas tą patį padaro triskart. Panašiai gali būti ir su minėtais smulkiaisiais objektais už Plutono orbitos: jų orbitas galbūt valdo dar neatrasta, kur kas toliau esanti planeta. To hipotetinio pasaulio masė patekti kažkur tarp Marso iki Saturno masės, o nuo Saulės jis galėtų būti nutolęs apie 200 kartų toliau nei Žemė.
Kai kurie iš minėtų smulkiųjų objektų skrieja labai ištemptomis orbitomis – taip ištemptomis, jog jos taip pat nuo Saulės gali nutolti iki 200 kartų toliau nei Žemė. Didelei planetai skrieti taip arti kitų kūnų būtų neįprasta. Nebent ji būtų dinamiškai susieta su dar kažkuo. Tad ispanų mokslininkai iškėlė prielaidą, kad neatrastoji planeta orbitinio rezonanso ryšiais susijusi su dar didesne planeta, kuri nuo Saulės turėtų būti nutolusi 250 kartų toliau nei Žemė. Tai kaip tik galėtų būti ta pati SuperŽemė, apie kurios galimą egzistavimą pradėta kalbėti šį pavasarį.
Tačiau užfiksuoti ar net pamatyti šias numanomas planetas bus sudėtinga. Smulkieji objektai skrieja labai ištemptomis elipsės formos orbitomis, o atrasti jie buvo tik tada, kai atsidūrė arčiausiai Saulės. Tai reikštų, jog neatrastos milžiniškos planetos skrietų vargu ar apskritimo pavidalo orbitomis, o aplink Saulę judėtų nepaprastai lėtai ir būtų beviltiškai blausios. Įžiūrėti tokias net ir kosminiu optiniu teleskopu būtų beveik neįmanoma.
„Tad nieko stebėtino, kad niekas jų iki šiol taip ir neatrado“, – teigia Carlosas de la Fuente Marcosas.
„Kadangi yra pavykę atrasti tik keletą tolimųjų smulkiųjų uolingų objektų, sunku pasakyti, kiek galėtų būti tolimųjų planetų, – samprotauja Karnegio mokslo instituto Vašingtone (JAV) astronomas, vienas iš 2012 VP113 atradėjų Scottas Sheppardas. – Vis dėlto, netolimoje ateityje mums galbūt pavyks atrasti daugiau tų smulkiųjų objektų, o tokia informacija padės mums patikslinti Saulės sistemos paribių struktūrą.“
Ta proga verta prisiminti, kad jau kitais metais pro Plutoną pralėks ir kaip tik į tą erdvę, kurioje skrieja smulkieji uoliniai objektai, nuskries NASA zondas „New Horizons“. Kas žino, galbūt netolimoje ateityje jis pateiks neeilinių, Saulės sistemos sampratą iš esmės pakeisiančių atradimų.
Su ispanų mokslininkų tyrimo rezultatais galima susipažinti čia.
