Trumpam sugrįžkime į pokario metus. Kaip jau buvo rašyta praėjusiame laikraščio numeryje, tais metais buvo sušaudyta tūkstančiai kovojusiųjų už Lenkiją be komunistų ir sovietų diktato. Tačiau ieškant medžiagos apie nuteistuosius mirties bausme, pavyko aptikti mažai kam žinomą teismo nuosprendį, paskelbtą už nusikaltimą prieš žydus.
Kraujas macams
Grįžusieji iš koncentracijos stovyklų žydai, nebuvo sutinkami išskėstomis rankomis. Neretai dėl to, kad žydų namuose jau kažkas gyveno ir nenorėjo atsisakyti per karą įgytos nuosavybės, ir dėl to, kad, kaip ir Lietuvoje, taip ir Lenkijoje, buvo gana plačiai paplitęs mitas apie ritualines žmogžudystes, kurias atlieka žydai.
Nuo Viduramžių iki pat XX-ojo amžiaus krikščionys kaltino žydus Jėzaus nužudymu. Sklido gandai, kad kasmet, švęsdami Paschą, žydai nukryžiuoja nekaltą krikščionį. Buvo pasakojama, kad macų kepimui reikalingas berniukų iki 7 metų kraujas. Beje, Lietuvoje kalbėta, kad gali būti naudojamas ir mergaičių kraujas, dar vėliau – sklido pasakojimai, kad dėl macų net buvo nužudyta tarnaitė. Tie mitai egzistavo nuo Antikos laikų, tačiau, kam buvo reikalingas nekaltų vaikų kraujas, neaišku.
Macai kepami iš nekildintos tešlos ir per Paschą jie žydams pakeičia įprastą duoną. Likimo ironija, tačiau žydai, vieninteliai Artimuosiuose Rytuose, uždraudė naudoti maistui bet kokį kraują ir, ko gero, pirmieji pasaulyje uždraudė aukoti žmones. Tačiau būtent juos persekiojo kruvinų ritualų mitas ir tai ne kartą pasitarnavo gera proga sukelti pogromus prieš žydus. 1946 metais Lenkijoje, Kelcų mieste, ko gero, ir įvyko paskutinis pogromas prieš žydus Europoje.
Iš pragaro į pragarą
Žudynes Kelcuose tais metais kaip tik ir paskatino gandai, kad esą žydai pagrobė krikščionių vaiką ir nužudė jį ritualiniais tikslais. Įkišo į prikaltą vinių statinę ir rideno tol, kol surinko reikiamą kraujo kiekį. Tačiau, tai tebuvo tik gandai – kaip vėliau išaiškėjo tas berniukas buvo sveikas ir gyvas ir jokie žydai jo nebuvo pagrobę.
Truputis priešistorės. Lenkijos valdžia 1946-aisiais yra parašiusi raštą, kuriame teigiama, kad per 1945 metus Lenkijoje buvo nužudytas 551 žydas. Daugiausia – Kelcų ir Liublino vaivadijose. Aukomis tapo iš konclagerių sugrįžę žydai, kurie iš vieno pragaro pateko į kitą. Rašte nurodomos keturios žydų žudymo priežastys. Liubline, Žešuvoje, Tarnavuose, Sosnovičiuose žydai buvo nužudyti pasklidus gandams, kad jie lenkų berniukus paaukojo macams. Daug žydų žuvo, kai norėjo sugrįžti į namus ir atsiimti iš lenkų savo turtą, dalis buvo nužudyta apiplėšimo tikslais.
Tais metais didžiausias pogromas įvyko 1945 metų rugpjūčio 11-ąją Krokuvoje. Pirmiausa akmenimis buvo apmėtyta sinagoga, o vėliau nusiaubti namai ir bendrabutis, kuriame gyveno žydai. Ir tik kariuomenė sugebėjo numalšinti įsisiautėjusius lenkus.
Negelbėjo nei kariai
Kelcuose iki karo gyveno apie 20 000 žydų. Tai buvo maždaug trečdalis visų gyventojų. Po karo iš koncentracijos lagerių grįžo tik apie 200 žydų. Jų namai buvo užimti, tad jie apsigyveno viename name Planto gatvėje, kur buvo ir žydų komitetas, ir organizacijos „Sionistų jaunimas“ štabas.
1946 metų liepos 1-ąją dingo aštuonmetis Henrikas Blaščikas. Tuoj pat mieste ėmė sklisti gandai, kad vaiką nužudė žydai. Po dviejų dienų Henrikas sugrįžo į namus ir patvirtino šią legendą, papasakojęs, kad jį buvo pagrobę žydai ir laikė rūsyje norėdami nužudyti, tik jam esą pasisekė pabėgti. Tokią versiją berniukas papasakojo ir milicijoje. Milicijos patruliai nuvyko į žydų namą ir atlikę kratas keletą žydų areštavo. Atvesti į milicijos nuovadą buvę konclagerių kaliniai buvo žiauriai sumušti. O po miestą jau sklido gandai, kad milicija žydų namo rūsyje rado kelis nužudytus berniukus.
Liepos 4-osios rytą daugybė žmonių išėjo į gatves ir patraukė link žydų namo. Įvairiais duomenimis, buvo susirinkę apie 2000 lenkų. Daugelio rankose buvo plakatai „Mirtis žydams“, „Mirtis mūsų vaikų žudikams“, „Užbaigsime tai, ką pradėjo Hitleris“. Apie pietus prie pastato pasirodė ir lenkų milicija. Seržanto Vladislovo Blachuto vadovaujami milicininkai nuginklavo priešintis pasiruošusius žydus. Po to seržantas pabandė išvaryti žydus iš pastato. Kai šie pasipriešino, buvo sumušti ginklų buožėmis. Aktyviausias buvo pats seržantas, kuris mušdamas šaukė: „Vokiečiai nesuspėjo jūsų sunaikinti, tai mes pribaigsime!“.
Žydai spėjo išsikviesti ir kariuomenę, tačiau atvykę kariai negynė žydų. Netgi atvirkščiai – jie irgi ėmė juos mušti. Pasekusi jų pavyzdžiu minia įsiveržė į pastatą ir ėmė daužyti žydus. Mušė akmenimis, metalinėmis lazdomis, spardė. Buvo nužudyti 47 žydai, tarp kurių – nėščios moterys ir vaikai. Daugiau kaip 50 sumuštųjų žaizdas gydėsi ligoninėse.
Greitai pogromas apėmė visą miestą. Minia blokavo pro Kelcus einančią geležinkelio liniją ir stabdė traukinius. Žydai buvo traukiami iš vagonų ir čia pat žudomi. Prie geležinkelio buvo nužudyti dar apie 30 žydų.
Pogromo metu buvo užmušti ir du lenkai, kurie bandė užstoti skriaudžiamus žydus. Numalšinti pogromo dalyvius sugebėjo tik iš Varšuvos atsiųsti elitiniai kariuomenės padaliniai.
Parodomasis teismas
Kelcų įvykiai liaudies demokratinei vyriausybei, kuri skelbė, kad vykdo lenininę tautų draugystės politiką, buvo kaip akmuo po kaklu. Juolab, kad pogrome dalyvavo ir pažangiausias darbo klasės būrys – Kelcų metalurgijos kombinato darbininkai.
Nieko nelaukdama vyriausybė organizavo oficialias nužudytųjų laidotuves. Apie 10 000 miestiečių buvo išvaryti į gatves ir išrikiuoti palei kelią, kuriuo buvo nešami karstai. Savo kalbose visi privalėjo pasmerkti „priešų jėgas, kurios suorganizavo pogromą“. Laidotuvių procesijos priekyje ėjo kareiviai, o už – jų metalurgų delegacija. Kai kurie iš jų, kaip ir dalis stovėjusiųjų gatvėse, dar prieš porą dienų dalyvavo pogrome, o dabar buvo kitoje pusėje. Vaizdas – kaip iš siurrealistinio filmo.
Jau liepos 9-ąją prasidėjo parodomasis aktyviausių pogromo dalyvių teismas. Išvažiuojamajame Aukščiausiojo karinio tribunolo posėdyje buvo teisiami 12 žmonių. Neaišku, ar iš tikrųjų tai buvo kalčiausieji, nes per tas kelias dienas nebuvo įmanoma nei surinkti įrodymų, nei apklausti nukentėjusiuosius. Jau po dviejų dienų jiems buvo perskaitytas ir nuosprendis. 9 kaltinamieji buvo nuteisti mirties bausme, vienas – kalėjimu iki gyvos galvos, kiti du – kalėti 7 ir 9 metus. Lenkijos prezidentas Boleslovas Bierutas atmetė nuteistųjų malonės prašymus ir visi jie kitą dieną buvo sušaudyti.
Vėliau teismai dar tęsėsi ir nuosprendžius išgirdo daugiau kaip 30 žmonių, kurių tarpe buvo ir keli karininkai.
Istoriją įslaptino
Pogromas Kelcuose paskatino žydus masiškai išvažiuoti iš Lenkijos. Jei 1946 metų gegužę iš Lenkijos išvažiavo 3500 žydų, tai po pogromo, liepos mėnesį, Lenkiją paliko 19 000, o rugpjūtį – 35 000 žydų. Po teismo žydai pajuto, kad padėtis normalizavosi, tad emigracija liovėsi. Tačiau valdžia visomis priemonėmis stengėsi, kad pogromas būtų pamirštas. Apie jį buvo uždrausta rašyti laikraščiuose, knygose, draudžiama apie tai net kalbėti. Ir tik 1996-aisiais, minint 50-ąsias pogromo metines, pirmą kartą viešai Kelcų meras miestiečių vardu atsiprašė žydų. Dar po dešimtmečio minėjimo ceremonija jau vyko šalies mąstu, joje dalyvavo šalies vadovai. Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis pogromą Kelcuose pavadino „didžiausia lenkų gėda ir žydų tragedija“.
Buvo bandoma ieškoti ir priežasčių, kodėl įvyko pogromas. Pirmiausia paaiškėjo, kad berniukas nebuvo pagrobtas, o tėvas jį išvežė į kaimą ir vėliau liepė jam papasakoti istoriją apie žydus vien dėl to, kad nereikėtų grąžinti pastariesiems turto.
Tačiau iš tikrųjų priežastys daug gilesnės ir politinės. Manoma, kad tai galėjo būti į valdžią ėjusių komunistų surengta provokacija, stengiantis tokiu būdu susilpninti opoziciją ir į postus sukišti savus žmones. Taip ir buvo padaryta. Vaivadijoje buvo pakeista visa valdžia.
Teisybės paieškos
Dar 1946 metais buvęs vyriausiasis karinis prokuroras Henrikas Holderis Lenkijos karinių pajėgų vado pavaduotojui rašė, kad „prokuratūrai žinoma, jog pogromas įvyko ne tik dėl milicijos ir armijos, kuri saugojo viešąją tvarką kaltės, bet dėl to kaltas ir vienas vyriausybės narys, dalyvavęs pogromo organizavime“. Deja, jo pavardė neskelbiama.
2007 metai vienas aukštas lenkų kontržvalgybos karininkas Moše Henčinskis savo išleistoje knygoje „Vienuoliktasis priesakas: neužmiršk“ pateikia versiją, kad pogromą Kelcuose organizavo sovietų žvalgyba. Jis rašo, kad kelios dienos iki pogromo į Kelcus, kaip patarėjas, buvo atvykęs sovietų žvalgybos karininkas Michailas Diominas. Kelcų saugumo vadu tuo laiku dirbo irgi sovietams simpatizavęs Vladislavas Sobčinskis. Karo metais jis tarnavo rusų armijos žvalgyboje. Jie ir suorganizavo provokaciją, kad sustiprintų sovietų įtaką Lenkijoje.
Oficiali komisija, kuri baigė tyrimą 2004 metais, rusų pėdsakų pogrome nerado. Lenkų rašytojas Vlodzimiežas Kalickis, tyrinėjęs medžiagą apie pogromą, pateikia tris versijas. Tai buvo saugumo suruošta provokacija, nebuvo jokios provokacijos, o pogromas kilo iš baimės, kad teks gražinti turtą ir trečioji versija – pogromas įvyko dėl turto, o saugumas juo pasinaudojo.
Tik faktai
Praėjus 70 metų nuo holokausto pabaigos Europoje žydams vėl neramu, vėl suaktyvėjo antisemitai (Antisemitizmas tai priešiškumas ar išankstinis nusistatymas, nukreiptas prieš žydus kaip tautinę, religinę ar rasinę grupę.).Vien sausį Prancūzijoje įvykdyti du išpuoliai prieš žydus. Vasario mėnesį Elzase nedideliame Sar Junjono mieste, buvo išniekinta 250 žydų antkapių. Seniausi Sar Junjono kapinių antkapiai čia atsirado 1770 metais; jų išniekinimas užgavo jautrią Prancūzijos žydų stygą. Lankydamasis kapinėse prezidentas Fransua Holandas pažymėjo, kad Prancūzijoje auga antisemitizmas – 2014 metais antisemitinių išpuolių skaičius Prancūzijoje išaugo dvigubai, lyginant su 2013 metais. Vasario viduryje aidėjo šūviai ir Danijoje. Kopenhagoje po išpuolio kavinėjė teroristas prie pagrindinės sinagogos nušovė 37 metų žydą.
Dėl stiprėjančio nesaugumo jausmo kai kurie žydai kraustosi į Izraelį. Juos skatina ir šios šalies premjero Benjamino Netanyahu raginimai Europos žydams emigruoti į šią šalį. Jis teigė, kad jo vyriausybė skirs 46 milijonus dolerių Prancūzijos, Belgijos ir Ukrainos žydų, persikėlimui.
Petras KURMELIS
