Stasys Tumėnas — vienas iš dviejų į Šiaulių miesto tarybą išrinktų nepriklausomų kandidatų — jau išvydo partijos bičiulių virtuvę, kurioje dėliojama miesto valdžia. „Artėjame prie sovietinio centralizuoto valdymo “, — sako interviu “Šiaulių kraštui“ S. Tumėnas.
Nepartinis, bet politika — genuose
Stasys Tumėnas — Šiaulių universiteto docentas, kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras — niekada nepriklausė jokiai partijai. Partijoms jaučiąs alergiją nuo sovietinių laikų. Nuo jos neišsigydė ir per Nepriklausomybės dvidešimtmetį, nes jį stebino partijų nenuoseklumas ir politinis turizmas. Nors buvo Atgimimo sąjūdininkas, nė prie vienos partijos nesijungė.
S. Tumėnas neatsitiktinai apsisprendė dalyvauti savivaldos rinkimuose, kai Prezidentės Dalios Grybauskaitės veto atvėrė į juos kelią nepriklausomiems kandidatams. Sako, jog politika jam yra „įaugusi į genus“.
Turi pavyzdį — savo senelį vargonininką Aleksandrą Stasiūną. Jis stovėjo prie Zarasų savivaldos ištakų, nuo 1918 metų dvidešimt penkerius metus dirbo savivaldoje. Buvo ir Ežerėnų apskrities viršininkas, ir miestelio viršaitis. Ir niekada jokiai partijai nepriklausė.
S. Tumėnas tikisi, jog ateis diena, kai tiesiogiai rinksime ir merus, ir seniūnus, kai ne vien partijos, bet ir seniūnijų bendruomenės turės savo išrinktus atstovus savivaldybių tarybose.
Politinis turgus stebina
— Kaip jaučiatės? Kaip atrodo situacija naujojoje miesto Taryboje?
— Jaučiuosi dviprasmiškai. Viena vertus, jaučiuosi gerai, nes rinkimai parodė, kad esu teisus, teigdamas, jog ne partijos, o žmonės turi vadovauti Šiauliams. Su tuo šūkiu eidamas į rinkimus, gavau beveik 7 procentų rinkėjų pasitikėjimą. Žmonės nusivylė partijomis, jų rietenomis, intrigomis, neteisybės sakymu.
Jau dalyvavau keliuose pasitarimuose dėl valdžios formavimo ir pamačiau, kad vėl buvau teisus. Bet džiaugsmo iš to mažai.
Kai buvo sudėliota vadinamoji „didžioji dauguma“, kandidatas į merus Justinas Sartauskas su palengvėjimu pasakė: “Pagaliau, partijos jau artėjame viena prie kitos“. Tai tik patvirtino mano įsitikinimą, kad partijos neturi savo tapatumo, neturi savo veido, niekuo nesiskiria viena nuo kitos.
Ir artėja jos ne tiek viena prie kitos, kiek prie postų. Iki rinkimų kalba, ką Šiauliams darys, ir rinkėjais, tarsi, domisi, o po rinkimų nakties rinkėjai jau visiškai užmiršti, prasideda, rodos, rimtų vyrų žaidimai politinio smėlio dėžėje.
Galvojau, kad šitaip gali būti, bet nė neįsivaizdavau, kad yra toks politinis turgus. Mūsų politikai visiškai nesugeba atsiriboti nuo per dvidešimt metų ir dar anksčiau įsigalėjusio partinio sisteminio mąstymo.
Man svarbu dirbti rinkėjams. Man rūpi tie, kas mane rinko, ir aš nenoriu jų nuvilti.
Partiniams įaugę į kraują kiti prioritetai — postų dalybos: du mero pavaduotojai, du direktoriaus pavaduotojai, tas bus komiteto pirmininkas, tas — administracijos direktorius.
Ir tik vienas Vytautas Juškus suabejojo: „Ar ne per brangu bus?“
— Vadinasi, pamatėte, kad kol kas dirbama tik vardan tos valdžios?
— Vardan didžiosios koalicijos. Kad tik ji nesubyrėtų. Ir neduok Dieve, kuo būtų, jei tik kokia partija negautų posto. Gal idealistiškai žiūriu, bet man tie dalykai visiškai nesuvokiami. Nepasirašydamas jokių susitarimų ir nekurdamas jokių bendrų programų, dar kartą pabrėžiu, jog nepriklausau daugumai.
Apie moralę politikoje
— Kas dar jums nepriimtina?
— Partijų nesugebėjimas atsispirti nuo kolektyvinio mąstymo. O kolektyvinė atsakomybė — tai praktiškai niekieno atsakomybė — jokios atsakomybės.
Ar politikai moraliai elgiasi, kai vienas po kito dabar atsisako tarybos nario mandato? Tai — rinkimų, demokratijos karikatūra, rinkėjų apgavystė.
Poną Edvardą Žakarį gerbiu — už darbus Seime. Bet jau antrą kartą jis atsisako tarybos nario mandato. Nors jeigu ne jis, tai socdemai per šiuos rinkimus būtų tik kokias šešias, o ne dešimt vietų gavę. Jis vėl užlipo ant politinio grėblio, kuris senos demokratijos valstybėse taip būtų skėlęs į kaktą, kad daugiau nebeišdrįstu eiti į rinkimus. Ir kalbos apie „kišeninį merą“ nepagelbėtų.
Pats esu pedagogas, bet pradedu abejoti tais pedagogais — įstaigų vadovais, kurie ėjo į rinkimus, o dabar traukiasi iš partinio sąrašo.
Ar nežinojo, kad teks palikti pareigas arba atsisakyti mandato? Ar yra pradžiamoksliai? Ėjo į rinkimus, kolegos, kaimynai žinojo: „Štai, eina mūsų direktorė, mūsų vedėja“, — ir balsavo už jas, o jos pasirinko ramesnę ir šiltesnę vietą.
Tai kokia sėkla yra sėjama, koks pavyzdys rodomas mokiniams? Taip juos tiesiog mokome apgaudinėti, viena sakyti pamokose, o kitaip elgtis gyvenime.
Tai — moralinė problema. Vertybių problema.
Apie opoziciją ir poziciją
— Šiauliuose, aiškėja, valdžioje bus visos partijos — nė viena nenori būti opozicijoje. Ką apie tai manote?
— Visame pasaulyje įprasta, jog po rinkimų susiformuoja pozicija ir opozicija. Jeigu Klintonas nenugalėjo — iš Baltųjų rūmų jis išėjo ir būna solidžioje opozicijoje. Ir niekas nagų dėl to negraužia.
Opozicija demokratinėje politinėje sistemoje yra prievaizdas, sanitaras, kuris prižiūri valdžią. Opozicija yra netgi daugelio reiškinių į priekį vedėja. Pas mus — mišrainė. Jungiasi net konservatoriai ir socdemai kartu.
Bet mane stebina ir rinkėjai. Sako: „Tik jau neik su kokia Darbo partija ar su “Tvarka ir teisingumu“, eik su konservatoriais“. Bet kai pasakau, kad konservatoriai jungiasi su Darbo partija ir “Tvarka ir teisingumu“, išgirstu: “Tada gerai — eik.“ Kur dingsta žmonių principai?
— Tai kokioje pozicijoje būsite?
— Man svarbu padaryti kažką gero Šiauliams. Visada pritarsiu gerai idėjai, ir nesvarbu, ar ją iškels socialdemokratai ar konservatoriai. Čia ir yra atsakymas, kodėl pats esu nepartinis.
Kaip edukacinės aplinkos žmogui, aišku, pirmiausia rūpi švietimo, kultūros reikalai, bet domina ir miesto plėtra, ir kiti dalykai. Mano situacija, kaip ir Artūro Visocko ( A. Visockas — antras nepriklausomas miesto Tarybos narys — red. past.), įpareigoja neužsidaryti į siaurą kromelį. Kaip pasakytų J.Lintė-Dobilas, reikia būti esmės žmonėmis.
Manau, labai svarbu yra tartis su bendruomene prieš priimant sprendimus.
Antra vertus, tarybos vaidmuo labai sureikšminamas, o užmirštamas administracijos vaidmuo. Kokiems užpelkėjusiems administracijos skyriams, tai labai patogu. Taryba turi būti tik idėjų generatorius, o administracija — jų vykdytojas. Man regis, administracijos klerkai džiaugiasi, kai dėmesys skiriamas Tarybai, o ne jų neveiklumui.
— Kokie darbai, kuriuos darė miesto valdžia, kelia abejonių?
— Man visiškai nesuprantama, kaip gali atsitikti tokie dalykai, kaip atsitiko su Šiaulių arenos koncesijos sutartimi. Kai Taryba pritaria vienokiai sutarčiai, o pasirašoma kitokia? Nesuvokiama, kad laikoma norma, kai arenos valdytojai, kuriems Savivaldybė moka didžiulį koncesijos mokestį, perka prabangias per šimtą tūkstančių litų kainuojančias mašinas. Tai, koks čia miesto interesų gynimas? Mane stebina Administracijos bejėgiškumas, o gal tinginystė, kurią ji pademonstravo šią snieguotą žiemą.
Visos virtuvės dar nežinau. Bet turiu prisipažinti, kad nerimo yra. Ypač, kai žinau, kad aną kadenciją administracijos vadovo jautėsi apgautas net toks politikos liūtas, kaip Alfredas Lankauskas.
Apie pilietinį aktyvumą
— Kas paskatino eiti į rinkimus?
— Vis kalbame, kad mažai dalyvaujame visuomeniniame gyvenime. Aš stengiausi dalyvauti, išsakyti savo pilietinę poziciją, publikuoti savo nuomonę ir požiūrį. Žmonės skaito, domisi. Mano laimėjimas rinkimuose, manau, yra įdirbis to, ką dariau pastaruosius dvidešimt metų. Jau žinau kelias dešimtis šiauliečių, kurie po daugelio metų vėl ėjo į rinkimus, kad balsuotų už mane. Tai jaudina ir įpareigoja.
Kita vertus, prie kavos puoduko ne vienas mėgstame pakalbėti: „O ką čia padarysi, ką vienas nuveiksi?“ Manau, kad už mane balsavo tie, kurie mano, jog jeigu nori, kad kas pasikeistų į gerąją pusę, tai reikia bandyti keisti.
Šiauliuose 60 procentų rinkėjų neatėjo į rinkimus. Vadinasi, jie dar mano, kad ne jie tai turi daryti, o kiti. Jiems valstybė, miestas — lyg kažkas iš viršaus nuleista. Turime suvokti, kad valstybė — tai mes patys. Mes esame jos kruopelytės, mūsų kiekvieno gyvenimas ir yra valstybės gyvenimas. Ir tai nėra tik skambūs žodžiai.
Paskatino į rinkimus eiti būtent ta nuostata. Kaip pavyks, nežinau. Bet reikia nors po truputėlį bandyti keisti situaciją.
Esminės įtakos, kai esi vienas ar du, nepadarysi. Bet neįžvelgiu ir didžiosios pozicijos prasmės. Iš 31 tarybos nario joje yra 26. Dar trijų lyg nepriima, bet jie irgi jungiasi, pasivadinę vidine opozicija. Nors net politologijos profesoriai neišsiaiškintų, koks tai darinys.
Taigi, apie poziciją taryboje nėra ko nė šnekti. Tiesiog Šiauliai priartėjo prie sovietinio centralizuoto valdymo. Duok Dieve, kad jis būtų naudingas miestui. Gal po 4-8 metų ir partijų atstovai supras, kad jie kažką daro ne taip, jei 2 nepriklausomi kandidatai sulaukia 14 procentų rinkėjų pasitikėjimo. Bet jeigu taip neatsitiks, tai mes su Artūru Visocku netylėsime. Juoba kad kai kurie partiniai tylomis man jau sako: „Tik laikyk savo liniją“. Tą ir stengiuosi daryti, nors pirmeiviams gyvenime visada yra sunkiau.
Rūta JANKUVIENĖ
