Kintų Vydūno kultūros centre surengto seminaro “Pamario žvejų gyvenimas ir tradicijos” dalyviai ne tik paragavo ką tik paruošto karšio su morkomis, bet ir sužinojo įdomių dalykų apie žvejų gyvenimą, jų prietarus.
Pavyzdžiui, ką žvejys turi daryti, kai jam ilgą laiką nesiseka žvejyba, kodėl iškeliaudami žvejoti žvejai bijo sutikti seną moterį, ko vyrai neleisdavo daryti šeimos nariams, keisdami žvejybos būdą, kodėl ir kokius paukščius žvejai gaudydavo ir juos nugalabydavo dantimis perkąsdami jiems sprandus?..
Prisiminta “ziudvestė”
Šilutės muziejaus etnografė Agnė Jocaitė papasakojo apie išnykusią žvejo kepurę “ziudvestę”. Šis žodis, kaip ir pati žvejo kepurė, yra norvegiškos kilmės, lietuviai tokį galvos apdangalą dar vadindavo “aulauke”. Kepurė turi plačius brylius - priekyje siauresnį, nugaroje platesnį, kad pridengtų drabužius nuo lietaus ir kad vanduo nevarvėtų už apykaklės. Iš pradžių “ziudvestė” buvo siuvama iš lino, medvilnės, impregnuota aliejumi. Vėliau kepurės pradėtos siūti iš vandeniui nepralaidžios medžiagos - klijuotės, gumos ar dermantino
.
“Ziudvestės” būdavo su minkštu pamušulu ir be jo. Šilutės muziejuje saugomos 5 tokios kepurės, seniausia jų - pagaminta 1850 metais. Ją 1966 m. perdavė Šyškrantės kaimo sakytojas, 1879 m. gimęs Augustas Dėvelaitis, kuris “ziudvestę” buvo gavęs iš savo senelio.
Tikėjo būrimais ir prakeikimais
Lietuvos jūrų muziejaus muziejininkas Dainius Elertas priminė pamario žvejų gyvenimą ir tradicijas. Ar žinojote, kad žvejai nuo seno tikėjo prietarais, užkeikimais ir burtais, o ypač tais, kurie lėmė sėkmingą žūklę? Neries žvejai neabejojo - jei einant žvejoti kelią pereis moteris, tuomet ne tik tinklai suplyš, bet ir žuvies nepagaus. Jei kelią perbėgdavo katinas, tuomet žiūrėdavo - kurion pusėn: jei į kairę - blogai, jei į dešinę - gerai. Rusniškiai sakė, jei katinas perbėga kelią - nejuokinga diena bus: tinklai užklius arba dar kas nors nesiseks. Jei eini žvejoti ir sutinki seną moterį - tai ženklas, kad nieko nepagausi, tuomet būtina 3 kartus nusispjauti. Žvejojant negalima švilpauti, mat vėją prišauksi.
Kai žvejas imdavosi kito žvejybos būdo, perspėdavo namiškius, kad nieko iš namų neskolintų. Išnešant tinklus, žvejo pati ant jų užberdavo druskos. Dar prieš išplaukiant žvejai du kartus kranto link apliedavo vandeniu bures arba 3 kartus pabelsdavo krumpliais sakydami “toij, toij, toij” - tai taip pat prišaukdavo sėkmę.
Jei žvejys ilgą laiką nieko nepagauna, reiškia tinklas yra užkerėtas. Padėtų, jei žvejys išpjautų gabalą svetimo tinklo ir prijungtų prie savojo. Gabalą kaimyno tinklo galima tiesiog sudeginti ir pelenus užbarstyti ant savo tinklo - taip pat padeda atsikratyti užkeikimo.
Jei žvejys sapnuoja žūklę, per kurią į laivą pribėga daug vandens, jis gali tikėtis gausaus laimikio. Tačiau, jei sapnuoja, kad laivą ant kranto užpila vanduo - nutiks nelaimė.
Žvejai užsiėmė daugybe veiklų
Nuo neatmenamų laikų žvejai ne tik žuvį gaudė, bet ir rinko gintarą pajūryje keseliais arba graibštais. XIX a. jis pradėtas kasti pramoniniu būdu.
Kiekvieną žiemą ruošdavo ir ledo atsargas vasarai. Keli vyrai išpjaudavo arba ledo kirtikliais iškirsdavo didelius ledo luitus, kiti juos išgriebdavo ir kraudavo į pakinkytas arkliais roges. Po to luitus tvarkingai sukraudavo rūsiuose, tarpus užpildydami smulkiu kapotu ledu, pjuvenomis, uždengdavo storu samanų sluoksniu ir užkeldavo stogą. Žvejų paruoštą ledą naudojo žuvies pirkliai, maisto produktų gamintojai.
XIX - XX amžių sandūroje marių pakrantės gyventojai užsidirbdavo želdindami kopas, pakrantėse sodindami nendres. Šie darbai stabdė smėlio pustymus Nerijoje, krantų irimą.
Kur leido sąlygos, auginti gyvuliai, dirbta žemė. Nemuno deltoje klestėjo daržininkystė, šieno, nendrių, plukdomų sielių ruošimas. Nuo XIX a. vidurio Pajūrio ir Pamario gyvenvietes pamėgo vasarotojai, jų priėmimas vietiniams teikė pajamas, keitė jų gyvenseną.
Žiemai sūdydavo varnas
Kuršių nerijos ir Ventės rago žvejai iki XX a. vidurio maistui gaudė varnas. Jas į gaudykles viliodavo žuvimi, degtinėje išmirkytais grūdais, kitomis varnomis. Pagautą varną pririšdavo virvele prie kuolelio, ties kuriuo iš viršaus paspęsdavo tinklą. Jo patraukiamąją virvelę nusitiesdavo į būdą, suregztą iš šakų, ir pasislėpę tykodavo. Pririštosios karksėjimo suviliotas atskrisdavo didesnis varnų būrys, o žvejui patraukus virvelę jos pakliūdavo į tinklą.
Pagautus paukščius nugalabydavo perkasdami joms sprandus. Po to varnų gaudytojas išgerdavo degtinės.
Varnieną sūdydavo. Kai kurios šeimos rudenį po kelias statines varnų prisūdydavo.
Pristatyta paroda
Muziejininkas susirinkusiesiems parodė skaidres, kuriose užfiksuotas mūsų krašto vaizdas iš kosmoso, o kelių šimtmečių žemėlapiai puikiai nupiešė besikeičiantį kraštą nuo XVI amžiaus pradžios iki šių dienų. D.Elertas priminė ir krikščionybės raidos istoriją, kuri į pamarį ir pajūrį atkeliavo XIII amžiaus viduryje, užvaldžius kryžiuočių ordinui. Tuomet užkariautose pilyse, gyvenvietėse pastatytos katalikų koplyčios ir bažnyčios. Katalikybė šiuose kraštuose vyravo iki XVI amžiaus. Po 1525 m. dauguma Pamario ir Šventosios apylinkių gyventojų tapo evangelikais liuteronais, tik Palanga liko katalikiška. Po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia propagavo ateizmą. Dauguma karo metu sugriautų bažnyčių nebuvo atstatytos, dalis jų liko sandėliais, klubais. Pasikeitus gyventojų tautinei sudėčiai Lietuvai tekusioje teritorijoje įsivyravo Romos katalikai, Rusijos dalyje - stačiatikiai.
Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė seminaro metu pasveikino gimtadienį švenčiančią muziejininkę Redą Cirtautienę, kuri netrukus pristatė parodą “Žvejyba pamario krašte”. Daugiau nei 30 eksponatų davęs muziejui Minijos kaimo gyventojas, buvęs žvejys Jurgis Gečas pats papasakojo apie eksponuojamus žvejybos įrankius: žokerį, ižaklį (ledkirtį), perstebį, įspiras, pačiūžas, žnyples ir kitus įrankius.
