Apie penkis dešimtmečius Alytaus rajone Simno seniūnijoje Aleknonių kaime Žuvinto ežero pakrantėje gyvenantis 83-ejų Juozas Valūnas – dabar šiame krašte likęs vienas seniausių Žuvinto paežerės gyventojų. Žuvinto rezervatui priklausančiame ežere garbaus amžiaus vyras žvejojo kaip nustatyta pagal nurodymus – tik žiemą. Tuomet žuvies užteko visai jo šeimai, neretai ir su kaimynais pasidalydavo.
Šiandien Juozas jau trejus metus dėl sveikatos nebeprašo Žuvinto rezervato direkcijos leidimų žvejoti. „Dabar tik su žiūronais pasižiūriu, kaip žvejoja, ir sėdžiu apsipylęs ašaromis“, – šmaikštauja J.Valūnas.
Matė traukiamus tinklus
J.Valūnas, dar vaikas būdamas, su tėvu iš namų netoli Aleknonių esančio Dzingiškių kaimo važiuodavo prie Žuvinto ežero švendrų ir nendrių prisikirsti. Švendrus klodavo gyvulių guoliams, nendres – kūrendavo. „Šiame krašte miškų nebuvo, trūko malkų, visi paežeriniai kūrendavo nendrėmis“, – prisiminė Juozas.
Atvažiavus švendrauti ir nendriauti jam teko matyti iš Žuvinto traukiamus tinklus, kuriuose buvo gausu visokių žuvų. Pasak J.Valūno, „tada dar nebuvo rezervato, kiek girdėjau, kažkoks žydas ežerą iš valstybės nuomojosi“.
Kai Juozas su žmona Marija maždaug prieš 50 metų nusipirko sodybą Žuvinto ežero pakrantėje Aleknonyse, jau buvo įkurtas rezervatas, ir žvejams teko prisitaikyti prie žvejybai šiame ežere keliamų reikalavimų. Žvejoti meškerėmis kaip dabar, taip ir anksčiau, leidžiama tik žiemą, ežerui užšalus. Ir tik vietiniams – aplink ežerą įsikūrusių kaimų gyventojams.
Juozas nuo pat apsigyvenimo Aleknonyse visada žiemomis stengėsi ištrūkti pažvejoti, nors nemažai buvo darbų namie, dirbo fermose, laukininkystėje.
„Nors, kaip ir dabar, Žuvinte buvo leidžiama žvejoti vietiniams, bet atvažiuodavo ir miesčionių. Mes, prasčiokai, prie jų nelįsdavome. Jie atvykdavo šeštadieniais, sekmadieniais, dažnai pasidarydavo stalą ant ledo ir baliavodavo. Jiems būdavo pramoga čia pabūti“, – mena J.Valūnas.
Jis gerai prisimena ir tai, kaip beveik prieš trisdešimt metų Žuvinto ežere buvo prisiveisę ondatrų. Pasak Juozo, iš Vilniaus su „Volga“ atvykdavo kažkoks vyras, jas gaudydavo spąstais, o kailius gal kažkur parduodavo.
Didžiausias laimikis – maždaug dešimties kilogramų lydeka
Juozo teigimu, jam, kaip daugeliui žvejų, Žuvinte kibo lydekos ir ešeriai. Iš žvejybos labai retai kada pareidavo tuščiomis. Didžiausias jo laimikis šiame ežere – maždaug dešimties kilogramų lydeka. Juozo draugai yra pagavę ir 12 kilogramų lydekų, pusantro kilogramo ešerių.
Juozas sakosi niekada žuvimi neprekiavęs, jos žiemą užtekdavo šeimai, dar su kaimynais pasidalydavo. „Mes pagautos žuvies nerūkydavome, tik kepdavome ir virdavome. Jei daugiau pagauni, į sniegą sumeti, kai reikia, išsiimi. Taip geriausia. Apvoži kažkuo, kad šuo ar katinas neišneštų„, – apie pagautos šviežios žuvies šaldymo būdą pasakojo J.Valūnas. Jo teigimu, Žuvinte žuvų kasmet vis mažėjo, nes ežeras dumblėjo: „Kai namą Aleknonyse nusipirkom, ežeras buvo prie pat namų. Dabar – švendrai, vanduo – už kokio puskilometrio.“
„Šiuo metu ir tokių žiemų kaip anksčiau nėra. Ledas būdavo aštuoniasdešimties centimetrų storio. Žuvys dusdavo, pumpuodavo deguonį į ežerą, visi žvejai kirsdavo eketes“, – apie žvejybos metus Žuvinte vis porino aleknoniškis.
Aleknonyse – beveik visi seni
Trejus metus dėl ligos nebežvejojantis Juozas šmaikštauja: „Dabar tik su žiūronais pasižiūriu, kaip žvejoja, ir sėdžiu apsipylęs ašaromis.“ Aleknonyse – beveik visi seni gyventojai. Todėl mažai kam reikia Žuvinto biosferos rezervato direkcijos leidimų žvejoti jam priklausančiame ežere. Dauguma vietinių žvejų susirenka iš Ąžuolinių ir Žuvintų kaimų.
J.Valūnui šiandien didžiausi darbai – pašerti sau auginamą paršelį, namų sargą šunį ir katę. Dar Valūnai turi penkis avilius bičių, todėl šeimininkui ir jas tenka prižiūrėti.
Turi išsiuvinėtų Žuvinto vaizdų
Taip pat garbaus amžiaus sulaukusi Juozo žmona Marija pastaruoju metu įnikusi į siuvinėjimą kryželiu. Pasižiūrėjus į žurnalų paveikslėlius siuvinėja takelius, paveikslus. Turi išsiuvinėtų ir Žuvinto ežero vaizdų.
Daug darbų yra padovanojusi dviem dukroms ir savo namų sienas jais pasipuošusi. Kai atsibosta siuvinėti, Marija ima megzti kojines penkiems vaikaičiams.
„Vienas siuvinėja, kitas skaito, taip dabar leidžiam dienas. Bet va, žiūrėkit, žiūronai visada šalia“, – parodo Juozas. Jei pamato žveją, visada jų imasi pažiūrėti pro kambario langą, pro kurį atsiveria Žuvinto ežeras, apsnigtas, su ruduojančiais švendrais.
Juozo ir Marijos Valūnų lydekų receptai
1. Lydeka nuimama nuo kaulų, sumalama, įdedama maltų pipirų, druskos, smulkintų svogūnų, miltų, kiaušinių. Išmaišoma ir kepami kotletai.
2. Iš mažų lydekų išmetami kaulai, užbarstoma druskos, pipirų. Į vidų pridedama maltos mėsos, apvyniojama siūlu. Tokios žuvys verdamos pusvalandį. Išvirtos paslegiamos ir pjaustomos kaip vyniotinis.
Alma MOSTEIKAITĖ
