Šios savaitės pradžioje Balsas.lt redakcija paskelbė konkursą, kuriame buvo galima užduoti klausimą žurnalistui Dailiui Dargiui, žinomam Lietuvos organizuoto nusikalstamumo istorijos specialistui. Kviečiame paskaityti, ko klausia skaitytojai ir ką jiems atsakė tris knygas apie organizuotą nusikalstamumą parašęs žurnalistas.
Eglė Eglutyte: Sveiki, koks buvo pirmasis akstinas, kai supratote, jog būsite organizuotų nusikaltimų specialistas? Ar jaučiatės atradęs save? Noriu Jums pasakyti, jog esate drąsus žmogus, bet kaip atsiribojate nuo blogio tyrinėjimo, ar Jūsų „dūšia“ neapsunksta, nepavargsta? Kaip atgaunate harmoniją, atsipalaiduojate? Kaip manote, ar Jums pavyko įlįsti į H. Daktaro vidų? Ar tai ne žmogus chameleonas? Ar sutinkate su pasakymu „Atsargiai, nelandžiok po sielos užkaborius, nes tai pavojingas rajonas“? Esate už ar prieš mirties bausmę? Nes gyvybė – šventas reikalas, tik Dievas gali nutraukti gyvenimo siūlą, bet mes dažnai įsijaučiame į teisėjo vaidmenį. Tad ar Jūs rašydamas šią knygą išdėstėte faktus, ar ir stengėtės pažinti Henriką, ne tik kaip nusikaltėlį, bet ir kaip žmogų? Nes daugeliui jis antžmogis. Kaip manote, kodėl Henriko fenomenas toks gajus, t. y. populiarus? Ačiū.
Dailius Dargis: Tiesiog dirbu savo darbą. Visada domino tikros istorijos, kad ir kokios jos kruvinos ar purvinos. Juk bet kurioje meno formoje – literatūroje, kine ar dailėje – daugiau dėmesio sulaukia šokiruojantys, baisūs kūriniai, todėl ir šioje vietoje neprašauta. Mano „dūšia“ neapsunksta, gyvenu tikrai įdomų gyvenimą, kokio galėtų pavydėti daugelis. Tas gyvenimas neretai primena tik serialuose vaizduojamus siužetus. Atsipalaiduoju – su gražia mergina ir geroje kompanijoje, važiuodamas ilgas distancijas ir vairuodamas savo mėgstamą automobilį. Manau, kad šiuo metu daugeliui įkalinimas iki gyvos galvos yra daug didesnė bausmė nei mirties bausmė. Juk nėra nieko baisiau kaip buvimas niūrioje kameroje ir žinia, kad visa tai teks kentėti visas likusias gyvenimo dienas.
Stengiausi pažinti ir įvairiausiomis spalvomis pateikti ne tik patį H. Daktarą, bet ir visą garsiausią Kauno kriminalinę „šeimą“. H. Daktaras per daugelį metų tapo savotiška žiniasklaidos „garsenybe“, todėl apie jį vis dar šneka net kelios kartos. Manau, kad prie tokio „populiarumo“ prisidėjo ir jis pats, ir garsiausių žiniasklaidos kanalų atstovai. Mano parašyta knyga tik apibendrina visą Daktarų gaujos kriminalinę epochą.
Silverija Labins: Gal ketinate parašyti apie mafijos boselio Daktaro žmoną? Ar apksritai Jums būtų įdomu atskleisti jos – nusikaltėlių vadeivos gyvenimo palydovės ir vaikų motinos – portretą?
D. D.: Nesu „užsiciklinęs“ prie Daktarų temos. Bet manau, kad skaitytojams būtų labai įdomu perskaityti storą knygą apie visas garsiausių Lietuvos nusikaltėlių žmonas ir jų išgyvenimus…
Jurgita Zybartaite: Ką jaučia šio vyro žmona? Nes man ji graži ir protinga, ir dora atrodo. Kodėl likimas taip skriaudžia moteris? Ir ar esat klausęs jos vyro, kaip jis jaučiasi?
D. D.: Jurgita, tai būtų klausimas labiau pačiai R. Daktarienei. Tiesą sakant, man nežinoma, ką jie jaučia. Tačiau šią moterį gerbiu, nes ji paskui vyrą ištikimai žengia visus gyvenimo metus, nepaisydama didelių sunkumų ir visuomenės spaudimo. Tokių moterų, ne tik mano akimis, Lietuvoje faktiškai nėra…
Neringa Andriušytė Stakvilevičė: Aš nežinau, ko paklaust, bet mano vyrui reikia šitos knygos.
D. D.: Tada nueikite ir nupirkite ją – padarysite šventę savo vyrui.
A Udrius Hlkitfvkvfg: Kodėl būtent nusikaltimai, pogrindžio pasaulis, pone Dargi?.. Ar išties yra apie ką rašyti šioje srityje mūsų šalies atžvilgiu, ar visgi ir ko nors prikuriate?..
D. D.: Todėl, kad kriminalinė tema – neišsenkanti įdomių ir daugeliui, deja, susižavėjimą keliančių istorijų, siužetų erdvė. Kas gerai pažįsta mano knygose aprašytus įvykius, sutinka, kad čia nėra jokios kūrybos, galbūt kai kur neva neteisingi faktai. Tačiau toks įspūdis galėtų susidaryti dėl to, kad knygose šneka ne tik patys teisėsaugininkai, bet ir jų sumedžioti nusikaltėliai.
Algirdas Lisauskas: Savo knygoje Jūs į dienos šviesą ištraukėte daug paslapčių, paviešinote daug nežinomų faktų apie nusikaltėlių pasaulio elitą. Ar teko dėl to patirti nemalonumų arba sulaukti kokių įspėjimų ar grasinimų?
D. D.: Vienintelis būdas, kuriuo mane bando pristabdyti tam tikri specifinės aplinkos asmenys, – tai „reketas“ per teismus. Žinia, tam tikri asmenys iš manęs bando per teismus prisiteisti apvalias pinigų sumas už neva iškraipytus faktus, šmeižtus ar paviešintas nuotraukas. Tai čia ir yra akivaizdus įspėjimas ar grasinimas nutraukti man savo pradėtą aktyvią žurnalistinę veiklą. Kadangi šoviniai jau baigėsi, pogrindžio pasaulio žmonės šiais laikais irgi tampa madingi: jie pereina į kitą lygį – su žurnalistais susidoroti bando per teismus. Tačiau mane tai tik uždega dar labiau ir po kiekvieno tokio teismo posėdžio aiškiai suvokiu, kad mano darbas nudirbtas ne šiaip sau ir ne vien tik sau… Taigi, laukite tęsinio – bus dar nemažai įdomių dalykų, aš jums pažadu.
D. Dargio išrinkti konkurso laimėtojai:
Adelija Rimkienė: Ką pirmiau pasiūlė už tai, kad nerašytumėt: krūvą pinigų ar subtilių grasinimų?
Ingrida MarMat: Kaip kilo mintis parašyti knygą? Tai buvo išlauktas momentas ar koks nors įvykis pastūmėjo imti ir ją parašyti?
