Kinija, JAV, Didžioji Britanija – šiais metais šias šalis sukrėtė ne vienos kraupios žudynės, kurių aukomis tapo niekuo dėti žmonės, vaikai ir net darželinukai. Kas skatina žmones griebtis ginklo prieš kitus visuomenės narius, kokios agresijos priežastys ir ar galime Lietuvoje jaustis saugūs – „Respublika“ kalbino psichologą Vytautą Čepą.
Nuosekliai mokomasi smurtauti
– Kodėl pasaulį purto tokios siaubingos tragedijos?
– Psichologija ir psichiatrija yra pastebėjusi tokį dalyką kaip vadinamosios socialinės infekcijos. Tai reiškia, kad dažniausiai reiškiniai ir įvykiai, kurie įvyksta vienoje pasaulio vietoje, sulaukia atgarsio ir kitoje.
Pavyzdžiui, Ameriką sukrėtusios žudynės mokyklose. Jos po kurio laiko pasikartojo Suomijoje. Net porą kartų Suomijoje žmonės buvo šaudomi ugdymo įstaigose. O juk čia suomiai, ko gero, šalčiausių nervų tauta pasaulyje.
Tai rodo, kad visuomenėje vyksta procesai, kurių mes pakankamai neįvertiname arba nesugebame įvertinti, o jie veikia žmogaus psichiką.
– Kokios nevaldomos agresijos priežastys?
– Pavyzdžiui, ilgus metus Lietuvoje moksleivių knygutėse buvo įrašytos moksleivių teisės ir pareigos. Pareigos buvo trys ar dvi, o teisių – kone visas puslapis.
O kai žinai tik savo teises ir nė vienos pareigos – tai tiesus kelias į smurtą, į jėgos naudojimą, nesiskaitymą su suaugusiaisiais. Juk ne veltui dabar kai kurios mokytojos į paauglių klases eina ir grįžta verkdamos.
Toks smurtas kol kas tik moralinis: tave išvadina visokiais vardais, pasiunčia ant trijų raidžių. Tačiau nuo to iki tikro smurtavimo – vos vienas žingsnis. Mokslas tą jau seniai įrodė.
Kita vertus, žudynės susijusios ir su patologija. O psichiškai sutrikusių ir netinkamai išauklėtų vaikų yra labai daug. Ir čia ne mokytojai kalti, o tėvai.
Pavyzdžiui, kokia vaikų apsauga. Pažiūrėkite, kiek dabar yra neva fiziškai nesveikų vaikų, kurie negali lankyti fizinio lavinimo pamokų, eiti į žygius, ko nors sunkesnio pakelti. Mamytės ir tėveliai išrūpina pažymėjimus, kad jų vaikeliui pažeisti tai plaučiai, tai stuburas.
Šie vaikai sėdi, krauna kitiems savo neigiamą energiją, jaučiasi gudresni nei kiti: vienam juk liepia atsispaudimus daryti, virve lipti, o kitam – sėdėti. Dėl to prasideda tam tikri procesai ir šie galų gale kaip votis sprogsta pačiais bjauriausiais būdais.
Trūksta socialinės lygybės
– Kinų psichologai po žudynių šalies darželiuose ir mokyklose tvirtina, kad viena svarbiausių agresijos priežasčių – socialinė atskirtis.
– Be abejo. Socialinė atskirtis – viena pagrindinių tragedijų priežasčių. Kai žmogus mato, jog vienas gimęs su auksiniu šaukšteliu, o kitas pluša, dirba ir nieko negali.
Nereikia nė Kinijos. Štai kad ir riaušės Prancūzijoje. Kas gi Prancūzijoje yra riaušininkai? Tai išeiviai iš Alžyro, Tuniso, iš kitų Afrikos šalių, kurie pakėlė Prancūziją į pakankamai aukštą socialinį ir pragyvenimo lygį. Jie buvo ir yra pigi darbo jėga, labai neišrankūs, gyvena barakuose, baigia licėjų ir jiems tai jau viršūnė.
Lietuvoje panašiai. Pusę metų pragyvenau kaime prie Klaipėdos. Čia daug vaikų, nedidelis kaimelis, kai kurios šeimos gausios – net po 15 vaikų. Paklausiau vieną sykį vietinių mergaičių, ką jos mąsto, ką galvoja apie ateitį. Pasirodo, daugelio jų svajonė – dirbti barmene, ir daugiau nieko nereikia. Vaikinai nori vairuoti sunkvežimį. Gal tai ir gerai – jie turi tokį tikslą, jį pasieks ir bus laimingi.
Tačiau yra kiti, kurie paaugę mato, kad kitas gerai valgo, gerai rengiasi ir jo darbas – ne akmenis į kalną ridenti. Tada jiems kyla klausimas – kodėl aš ne toks, kodėl man neleidžiama? O kliūtys juk pas mus dažniausiai ir sudaromos.
– Jei kalbėtume apie Lietuvą, nemažai lietuvių sunkmečiu verčiasi labai sunkiai. Ar negresia mums pavojus, kad tapsime kraupių žudynių liudininkais ar aukomis?
– Pavojingiausi – jaunuoliai, kuriems baigiasi paauglystė. Socialinė terpė, nelaiminga meilė, konfliktas su mokyklos vadovais ar policija – ir žmogus nemato išeities, nes neturi patirties. Taigi lieka arba žudytis, – tą mes, lietuviai, puikiai mokame, – arba žudyti kitus. Pažiūrėkite, kiek moksleivių nusižudo.
Jei lygintume su jau minėtais suomiais, jie mažiausiai Europoje žudosi. Pirmauja lietuviai ir vengrai. Ši socialinė votis Lietuvoje plyšo būtent per savižudybes. O Suomijoje prasidėjo masinis kitų asmenų žudymas.
Erikas Fromas (Erich Fromm), šveicarų psichologas, vienąsyk pasakė labai gerą sakinį: „Masės – puikiausia terpė plisti psichinėms infekcijoms“.
Juk viskas rodoma per televizijas, rašoma laikraščiuose. O amžius nuo 14 iki 20 metų – pats pavojingiausias, pats paslaptingiausias mokslininkams, tuo metu niekas neturi vaistų, kad išvengtų skaudžių dalykų. Klaidžiojama gūdžioje tamsoje.
Lietuvoje panašių tragedijų, ko gero, pavyko išvengti dėl to, kad didžioji darbingų ir protingų žmonių dalis emigravo į užsienį. Tai, matyt, vienintelis teigiamas emigracijos aspektas. Ko gero, emigracija ir gelbsti mus nuo šūvių į žmones.
Valentinas Beržiūnas
