Į gatvę išmesti naminiai gyvūnai šią šaltą žiemą kankinasi pusnyse ir nerasdami maisto stimpa iš bado ir šalčio.
„Atklydo draugiškas didelis margas šuo, panašus į laiką. Ieškomi jo šeimininkai“, „Daugiabučio kieme rastas auksaspalvis retriveris. Šuniukas dar jaunas, baikštus“, „Miške prie Eišiškių plento rastas pilkos spalvos mišrūnas, panašus į taksiuką“. Štai tokių skelbimų internete – šimtai. Radusieji atklydusius keturkojus bando surasti jų šeimininkus, tačiau kai niekas gyvūno nė nebando ieškoti, paaiškėja, jog jis buvo tiesiog išmestas.
Šią ypač snieguotą žiemą išmesti į gatvę naminiai keturkojai ilgai neišgyvena. Tik neabejingų žmonių ir gyvūnų globos tarnybų dėka kai kuriuos pavyksta išgelbėti. Štai Marija Kupstienė sniego gniutulais apkibusį ir nuo šalčio tirtantį mažą ilgaplaukį šunelį pastebėjo besisukinėjantį prie konteinerių. Šiukšles išnešusi moteris nutarė nepalikti keturkojo likimo valiai ir parsinešė namo. Apie rastą šunį ji pranešė namo gyventojams, iškabino skelbimus aplinkinių daugiabučių laiptinėse, bet mažojo Kudliaus niekas nepasigedo. „Jis buvo tiesiog išmestas kaip nereikalingas daiktas. Jeigu nebūčiau jo priglaudusi, jis netrukus būtų nustipęs“, – įsitikinusi moteris. Taigi M. Kupstienė nutarė rastą šunelį pasilikti ir juo rūpintis pati.
Pagalba... lediniu vandeniu
Prieš pat didžiąsias metų šventes, kai žmonės raginami būti nuoširdesni ir daryti gerus darbus, „Nuaro“ darbuotojai ir Gyvūnų globėjų asociacijos savanoriai Kaune, Aleksoto turguje, rado maiše paliktus 10 mažų šunelių. Vos atsimerkę, dar nemokantys patys ėsti mažyliai gulėjo sniege ir tirtėjo nuo šalčio. Juos greičiausiai čia paliko kiekvieną savaitgalį įvairius gyvūnus pardavinėjantys prekybininkai. Niekieno nenupirkti keturkojai buvo pasmerkti mirčiai.
„Iš tiesų, Aleksoto priekyvietė yra itin didelė ir skaudi problema. Po beveik kiekvieno sekmadienio, kai į turgų iš rajonų suvežami parduoti gyvulėliai, mes surenkame neparduotus ir išmestus šunis ir kačiukus“, – sako Kauno gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos „Nuaras“ vadovė, veterinarijos gydytoja Jurgita Gustaitienė. Iš 10 rastų šunyčių išgyveno ne visi – kai kurie mirtinai sušalo. Dar keletas iki šiol laukia naujų šeimininkų. „Žmonės nesupranta, kad tokią rūsčią žiemą bejėgiams keturkojams ypač sunku. Be žmogaus pagalbos išgyventi jie negali, o kai kurie beširdžiai ir žiaurumu stebinantys asmenys juos dar labiau kankina“, – sakė J. Gustaitienė.
„Nuaro“ vadovė iki šiol negali atsitokėti nuo neseniai nutikusios istorijos. Vieno daugiabučio gyventoja paskambinusi į tarnybą pranešė, jog senyvo amžiaus kaimynė, padėjusi lauke šąlančioms benamėms katėms maisto, aplieja jas lediniu vandeniu. Paklausta, kodėl taip elgiasi, teisinosi, jog tenorėjusi gyvūnams palengvinti kančias ir pagreitinti jų mirtį – girdi, tos katės šaltyje kankinasi, o apledėjusios greičiau nudvės ir nebesikankins... „Sunku protu suvokti tokį žmonių žiaurumą. Su gyvais padarais jie elgiasi kaip su nereikalingais daiktais,“ – stebėjosi J. Gustaitienė.
Didžiuosiuose miestuose, kuriuose veikia gyvūnais besirūpinančios ir iš gatvių ar konteinerių sušalusius keturkojus surenkančios organizacijos, šia bėda dar bent kiek rūpinamasi, o miesteliuose, rajonuose – visai prastai. Štai Jonavoje pastaruoju metu valkataujančių gyvūnų yra padaugėję dvigubai. Susirūpinę žmonės jau kreipėsi į „Nuaro“ padalinį Kaune ir skundėsi, jog bijo išeiti į gatvę. „Neseniai mus pasiekė pranešimai, kad išbadėję valkataujantys šunys puldinėja žmones ir atiminėja jų turimą maistą. Keletą karvių auginanti moteris pasiskundė bijanti melžti karves, mat užuodus šviežio pieno kvapą, prisistato pulkas valkataujančių šunų“, – pasakojo J. Gustaitienė.
Prišalo prie žemės
Nors ir turintys šeimininkus, prie būdų pririšti šunys šią žiemą taip pat patiria tikrą išbandymą. Neretai kaimuose asocialių asmenų laikomi šunys badauja ištisus mėnesius, o jais pasirūpinti neskuba nei patys šeimininkai, nei gyvūnų kančias matantys kaimynai. „Kaimynai neretai būna abejingi net vienas kito likimams, tad kenčiantis keturkojis jiems rūpi dar mažiau“, – įsitikinusi J. Gustaitienė.
Prabangiuose namuose gyvenantys žmonės taip pat nepajudina nė piršto, kad padėtų šąlantiems keturkojams. Štai Kauno rajone esančios prabangios vilos šeimininkas, važinėjantis nauju automobiliu, keletą savaičių nepastebėjo, kad jo augintinis, pririštas prie būdos, yra neėdęs. Nusilpęs šuo gyvas prišalo prie žemės...
Nuo žūties buvo išgelbėtas ir Kauno rajone, Ringauduose, į gatvę išmestas šuniukas sulaužyta koja. Bejėgį keturkojį laukuose pastebėjo praeinantys žmonės. Vos keleto mėnesių amžiaus šunelis, straksintis tik ant trijų kojų, buvo visai nusilpęs. „Nuaro“ veterinarijos klinikoje nustatyta, kad užpakalinė koja jam lūžusi ne pirmą dieną, taigi nežinia kiek laiko, spaudžiant dešimties laipsnių šalčiui, šuo kankinosi pasiklydęs apsnigtose pievose.
„Kai kurie žmonės vis dėlto susivokia atnešti gyvūnus mums, o ne palikti juos pririštus lauke. Dažniausiai jie teisinasi, kad auginti keturkojį nebeturi sąlygų. Atneštam šuniui būna 7–8 metai, tad visada stebiuosi – jeigu buvo sąlygos jį auginti iki tokio amžiaus, tai kurgi jos dingo?“ – sako J. Gustaitienė. Atvejų, kai keturkojus auginti iš tiesų nebėra galimybių, tikrai būna, bet nedaug. „Žinau istorijų, kad augintiniai tampa našta, kada žmonės praranda butus, skiriasi ar emigruoja. Tačiau būna ir taip, kad mirus keturkojo šeimininkui, jo turto pavelėtojai augintinį šveičia į gatvę – mat palikimo nori, o rūpintis gyvunėliu – ne“, – sako „Nuaro“ direktorė.
Šiuo metu vien Kauno „Nuaro“ prieglaudoje yra 140 išmestų keturkojų. Kai kurie iš jų namų laukia jau daugiau nei pustrečių metų.
Miško žvėris gelbėja ir ministras
Ši žiema tikru išbandymu tapo ir miško gyventojams. Dėl miškuose susikaupusio gausaus sniego, padengto ledo pluta, trukdančio judėti ir rasti maisto, aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas net uždraudė medžioklę su varovais, nors šiaip ji tęsiasi iki vasario vidurio. Mat bėgdami nuo varovų, gyvūnai susižeidžia kojas į apledėjusį sniegą, o nukraujavę ir nusilpę, gali lengvai nugaišti.
Į pagalbą miško žvėrims atėjo ne tik medžiotojai, bet ir miškininkai. Specialiose vietose įrengtose ėdžiose miškininkai deda burokus, runkelius, pila grūdus ir taip gelbėja nuo bado pusnyse klimpstančius keturkojus. Tiesa, miškininkai žmones ragina patiems to nedaryti, o turimus pašarus geriau pristatyti eiguliams, kurie žino, kokiose vietose juos reikia padėti.
Kol kas miškininkai, nujautę šaltą, gilią žiemą ir jai pasiruošę iš anksto, pašarų trūkumu nesiskundžia, bet jeigu šaltis ir sniegas greit nesibaigs, gali kilti tikrų rūpesčių. Siloso ir cukrinių runkelių atsargos greitai senka, o išalkę ir maisto ieškantys gyvūnai jau atklysta ir į miestus. Štai prieš keletą dienų į Panevėžio miesto centrą atklydo stirna, vedina jaunikliu. Iš pradžių žmones pamatę gyvūnai sprukdavo, bet netrukus įsidrąsino ir ėmė noriai rupšnoti atneštas morkas, kopūstus, obuolius.
O kaunietis Remigijus Valavičius, gyvenantis Kleboniškio miško pašonėje, turi nuolatinius svečius: kas antrą dieną jo kieme pasirodo trys strinos, o kartą per savaitę sniegais atliuoksi du kiškiai. Pats būdamas medžiotoju R. Valavičius sakosi žinantis, kad bet kur šerti miško gyvūnų negalima, bet prie tvoros jis vis tiek paliekantis po keletą burokų ir morkų. „Ši žiema be žmonių pagalbos žvėrims būtų pražūtinga. Prieš keletą savaičių miške radau du nustipusius lapiukus. Jaunikliai tiesiog nespėjo sustiprėti, o šaltis ir alkis juos pribaigė“, – apgailestavo R. Valavičius.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
