Prieškario rašytojas Jonas Kossu-Aleksandravičius-Aleksandriškis, vėliau išeivijoje – Aistis, buvo ne tik poetas, mintinai cituojamas daugelio anų laikų gimnazistų bei studentų, bet ir įtaigus publicistas, kurio tekstus braukydavo karo cenzūra, o dienos šviesą vis dėlto pasiekusieji – buvo gerokai „prieš plauką“ tautininkų valdžios trubadūrams ir režimo durininkams.
1929 m. gegužę, paveiktas platų visuomeninį atgarsį sukėlusio įvykio, jis parašė eilėraštį „Karaliaus šuo“. Tuo laiku buvo laidojamas kapitonas Gudynas, ministro pirmininko Augustino Voldemaro adjutantas, atsitiktinai žuvęs per nesėkmingą pasikėsinimą į vyriausybės vadovą, iškilusį į premjerus po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo. Šermenų procesija, anot J. Aisčio, buvusi labai iškilminga: ėjusi „visa valdžia (abi viršūnėlės), ministeriai ir... gaisrininkai, geležinkeliečiai, laiškanešiai...“
Lygiai po metų, žingsniuodamas su savo draugu poetu Antanu Miškiniu Kauno Laisvės alėja, prie teatro sodelio pamatė stoviniuojant būrelį žmonių ir išgirdo kažką garsiai kalbant. Priėjo arčiau. A. Voldemaro įsteigtos pusiau pogrindinės lietuvių nacionalistinės organizacijos „Geležinis vilkas“ nariai minėjo žuvusio karininko metines.
Aistis rašo: „Dar mums liko keliolika žingsnių prie tos vietos, kai atsisuko į mano pusę oficialusis valdžios literatūros kritikas ir tarė: „Vyrai, mes minime didvyrį, o štai ateina pasityčioti žmogus, kuris velionį prilygino šuniui!“ Ir pradėjo deklamuoti. Visos voldemarinių vilkų akys atsisuko į mano pusę, bet vis dėlto nekando. Buvo apmaudu, kad recenzento akylumas tik tiek siekė. Gaila man buvo aukos: su jo broliu mokiausi vienoje mokykloje, iš matymo pažinojau jį patį ir jo tėvus – visus šaunius lietuvius. Eilės ne jam buvo skirtos, bet karaliams ir tarnams...“
Pakako eilėraščio, kad ano meto „politinis elitas“ bei jo patronažu besimėgaujantys „tautinės apsaugos“ būriai savo priešų pulkuose atpažintų ir poetą, tais pačiais metais sukūrusį nepranoktą ir nebepakartojamą anos Lietuvos „Peizažą“:
Laukas, kelias, pieva, kryžius,
Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių tankus ižas
Ir graudi graudi daina,
Bėga kelias ir berželiai
Linksta vėjo pučiami;
Samanotas stogas žalias
Ir šuns balsas prietemy.
O toliau – paskendęs kaimas,
Tik žirgeliai tarp klevų;
Šlama liepos tokia laime,
Tokiu liūdesiu savu.
Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis,
Sušlamės daina klevuos...
Gera čia gyvent ir mirti!
Gera vargt čia, Lietuvoj!..
Atsiprašau tų skaitytojų, kuriems J. Aisčio strofų priminti nereikia, jos tebeskamba atmintyje. Pacitavau visą eilėraštį labiau galvodamas apie tą nepriklausomos Lietuvos kartą, kurios šių metų lietuvių literatūros abitūros egzamino užduotyse buvo klausinėjama apie van Dammą, ne apie J. Aistį.
O būtent jis, ne kitas kas taip taikliai ir taip trumpai nusakė lietuvio savijautą ir dalią savojoje žemėje: vargti čia gera! Gera, nes justi, kad esama joje kažko daugiau nei vien vargo. Tačiau ir vargas čia didelis, kurio nebeaprėpia paprasti žodžiai, o tik lakios metaforos, ataidinčios šulinio svirties girgždesiu, graudžia daina, prietemy kaukiančio šuns balsu...
1935 metais, vadinasi, likus penkeriems metams iki valstybės katastrofos, Jonas Kossu-Aleksnadriškis, palydėdamas gyveniman savo publicistikos rinkinį „Dievai ir smūtkeliai“, rašė: „Mielas Tautieti, knygoje rasi refreną: „tykiai, tykiai Nemunėlis teka“. Ašen jį daug kartų tyčia pakartojau, kad jis Tau įstrigtų širdin, kaip andai man jis įstrigo, senelei ir sielininkams bedainuojant, o tuomet, manau, Tu manęs daugiau nebevadinsi kandžiotoju, nes knygoje aptariami svarbūs ir skaudūs reikalai, kurie, rodos, kiekvieną turėtų išvesti iš lygsvaros. Tik vieno bijau, kad Tu, paskaitęs ir pasigėrėjęs ar pasipiktinęs mano mintimis, nepaliktum toks kaip esi, mat jei mūsų šviesuomenė, kurios pareiga eiti tautos priešakyje ir vesti ją, nesusipras, tai, kartoju, mūsų kaulai vaitos nelaisvėje.“
Po knygos pasirodymo režimo tijūnai ir vaitai rašytoją vėl puolė, smerkė ir kranksėjo, tačiau vos dešimtmečiui prabėgus Jonas Aistis, jau kaip „išvietintasis“, „žmogus be tėvynės“, dejavo:
VIENAS kraujo lašas būt tave nuplovęs,
O varge jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės –
Liko netesėti mūsų pažadai...
Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę –
Liko netesėti mūsų pažadai...
Joną Aistį prisiminiau perskaitęs kolegų Tomo Dapkaus ir Jūratės Damulytės tekstus bei patyręs pirmųjų valstybės asmenų užsispyrimą beatodairiškai aukoti savo reputaciją dėl susikompromitavusių pareigūnų. Nuostabu, kaip mūsų valstybininkai ir jiems ištikimi „dvaro kanklininkai“ nieko iš istorijos neišmoksta.
Išvada viena: valdančiųjų oportunizmas ir prisitaikėliškumas, kaip ir prieškario Lietuvoje, yra nustelbęs visuomenės interesus ir bet kokius moralinius principus. Objektyvūs elgesio standartai, sudarantys civilizuotos visuomenės moralės nugarkaulį, mūsų valstybininkų nesaisto. Kaip pareigūnas turi elgtis ar nesielgti, Lietuvoje, pasirodo, lemia ne objektyvūs dėsniai, sąlygoti gyvenimo būtinybės subrandintos etikos ir ilgalaikės žmonijos išminties, bet disponuojamas „informacinio palaikymo“ potencialas. Jei jis „pakankamas“ viešąją nuomonę formuoti plačiu mastu – moralinių skrupulų nebelieka. „Nepatenkančiuosius“ į šį informacinį lauką tarsi galima ir ignoruoti...
Bet tai – tik saviapgaulė. Ansčiau ar vėliau tokios „gudrybės“ subrandina savo vaisius. Ko jie verti – iškalbingai liudija mūsų istorija. Tokią valstybę jau turėjome, su jos „karaliais“, „šunimis“ ir „vilkais“. Kuo visa tai pasibaigė – žinome.
„Amerikoje sakoma: jei nepasimokai iš savo istorijos, esi pasmerktas istorines klaidas kartoti“, – sakė neseniai Lietuvoje viešėjęs vienas garsiausių globalinės ekosistemos specialistų, Atogrąžų miškų sąjungos (Rainforest Alliance) vienas vadovų, amerikietis Richardas Z. Donovanas, turintis taip pat ir istoriko išsilavinimą. Jis ragino mokytis iš savo krašto istorijos, nes ji padeda suprasti šiandieną.
Į klausimą, ar pagrindinės mūsų problemos nėra riboti krašto ištekliai ir nedidelis valstybės potencialas, svečias atsakė: „Nemanau, kad iššūkis – šalies dydis. Iššūkis – šalies istorija. Ką ji turėtų daryti kitaip, kad naujas jos raidos tarpsnis būti sėkmingesnis ir užtikrintų jai ilgalaikę perspektyvą?“
Naujasis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, pradėjęs eiti pareigas, pirmuoju savo nutarimu įpareigojo visas šalies mokyklas mokslo metų pradžioje perskaityti jauno prancūzo kovotojo Guy Moqueto priešmirtinį laišką tėvams.
Antrojo pasaulinio karo metu G. Moquetas dar mokėsi mokykloje, kai Paryžių užėmė vokiečiai. Priešindamasis tam, vaikinas su bendraminčiais klijuodavo drugelius ant sienų taip išreikšdamas protestą. Netrukus jis buvo sulaikytas ir uždarytas į koncentracijos stovyklą. Po kelių dienų, drauge su kitais 26 kaliniais, buvo sušaudytas. Prieš mirtį jis parašė laišką savo tėvams, prašydamas jų išlikti drąsiems ir stipriems. „Aišku, būčiau norėjęs gyventi. Bet tai, ko labiausiai trokštu, – kad mano mirtis kam nors pasitarnautų. [...] Septyniolika su puse metų – mano gyvenimas buvo trumpas, tačiau dėl nieko nesigailiu, tik kad turiu jus palikti“.
Baigdamas laišką G. Moquetas parašė: „Paskutinė mintis: Visi jūs, kurie liekate, palaikykite mus – tuos dvidešimt septynis, kurie mirs!“
Pasak N. Sarkozy, jis pats skaitydamas G. Moqueto laišką visada būna giliai sujaudintas. Prancūzijos prezidento teigimu, šis laiškas yra esminis, kad vaikai suprastų karo siaubą ir barbariškumą.
Kuris mūsų politikas galėtų pasiūlyti Lietuvos jaunimui kažką panašaus, likti suprastas ir nesijausti fariziejum?
O štai poetai – pasiūlo. J. Aistis aprašo nuotykį paupy, kada jo basas draugas K. Binkis, su meškere braudamasis pro krūmynus, „pasipašino“ koją. J. Aistis rašo:
„Jis atsisėda ir traukia iš tarpupirščio rakštį. Kojos visos suskirdusios, subraižytos. Ir sakau jam:
– Žinai, Kazimierai, jei aš valdyčiau Lietuvą, tai uždrausčiau žmonėm vaikščioti basiem...
Jis į mane pažiūri ir sako:
– Eik tu! Žmogus sukurtas vaikščiot basas... Dievas vaikščiojo basas... apaštalai vaikščiojo basi... visi geri žmonės vaikščioja basi...
Tai pasakęs, jis vėl visu uolumu grūmėsi su rakščiu. Galop jis jį išplėšė. Toje vietoje išsirito juodas kraujo rutuliukas. Jis jo net nenušluostė. Pakilo, paėmė meškerę, ir abu filosofuodami brovėmės per karklų ir juodalksnių krūmokšnius...“
Ta K. Binkio mintis man pakėlė nuotaiką. Ji gyvai patvirtina, kad Lietuvoje „vargti gera“, o laisvas žmogus – basas! Graži metafora, išryškinti socialines linijas, padalijusias visuomenę ir nuvertinusias nepriklausomos valstybės turinį. Tai irgi savotiškai viltingas ženklas, juntamas potencialas permainoms artėjančiuose Seimo rinkimuose.
