O žinojimas nėra privilegijuotųjų teisė. Laikas būtų garsiai pasakyti, kad visuomenei aktualių atsakymų žinojimas yra mūsų visų prievolė, o ne išrinktųjų teisė. Gebėjimas kalbėti faktais viešojoje erdvėje turėtų tapti savaime suvokiamas, ypač tarp asmenų, pretenduojančių į elito vardą. Kitaip dažnas mūsų rizikuoja tapti dezinformacijos platintoju.
Nuomonių pliuralizmas yra būtina demokratijos sąlyga, tačiau tuo puikiai naudojasi ne tik suinteresuotos visuomenės grupės, tačiau ir Rytų politiniai technologai, tiesiog užvertę informacinę erdvę Vakarus diskredituojančia dezinformacija.
Dažnai į visuomenę jaudinančius klausimus galima išgirsti atsakymą „neturiu nuomonės“. Taip pat dažnai yra sakoma, kad vienas ar kitas klausimas yra „iki galo neatsakytas“. Tačiau remiamasi ne turimais faktais, o žiniasklaidoje ar viešojoje erdvėje platinamais gandais.
Jau atsakytus klausimus vėl ir vėl užduoda ne tik bartašiūnaitės, juos užduoda ir asmenys, iš kurių galėtume tikėtis daugiau kritinio mąstymo ir pažangesnio faktų tikrinimo. Pavyzdžiui, buvęs švietimo ministras Remigijus Šimašius savo „Facebook“ paskyroje yra viešai suabejojęs skiepų nauda.
Nors internete yra begalė mokslo patvirtintų faktų, kad skiepai nesukelia autizmo, šalyje, kurioje raštingumas siekia 99,6 proc., yra begalė žmonių, tvirtinančių, jog skiepai kelia grėsmę ir pavojų.
Puikiai suprantu, kad buvęs ministras ir būsimas kandidatas į Vilniaus merus bandė išprovokuoti diskusiją, siekdamas savo sekėjams paaiškinti tariamai kontroversišką informaciją apie skiepus. Tačiau kelti diskusiją ten, kur kiti tikslingai bando klaidinti visuomenę, yra ne diskusija, o tos pačios dezinformacijos platinimas.
Kiek sunkiau yra su į Lietuvą iš Rusijos importuota Norvegijos „Barnevernet“ baime. Ši vaiko teisių apsaugos tarnyba apipinta tokiais mistiniais siaubais, kad lietuvio galvoje labiau susieta su Rytų Vokietijos „Stasi“ negu su vaikučius nuo psichologinio ir fizinio smurto saugančia organizacija.
Sunku todėl, kad pati organizacija dėl savaime suprantamų priežasčių nekomentuoja spaudoje su mažamečiais susijusių reikalų. Dažniausiai apie kilusius konfliktus patikimesnės informacijos įmanoma rasti tik pasibaigus teismų procesams. Todėl Lietuvos spaudoje pateikiamas tik vienos pusės – „nuskriaustųjų tėvų“ – pasakojimas. Nesupykit tie keli „neidealūs tėvai“, kuriuos iš tiesų neteisingai apkaltino, tačiau, kiek teko susidurti su užsienio žiniasklaidoje pateiktomis analogiškomis bylomis, vėliau paaiškėja, kad motina sirgo depresija, namie buvo smurtaujama, o vyras savaitėmis nepaleisdavo iš rankų stikliuko.
O žinodamas faktą, kad su „turinčioms problemų“ šeimoms Norvegijoje „Barnevernet“ specialistai bendrauja vidutiniškai trejus metus ir tik tada imasi kraštutinių priemonių, supranti, jog toli gražu ne visada šiose istorijose „neidealūs tėvai“ žiniasklaidai pasako teisybę.
Juk jeigu žinotumėte, kad pagrindinis kovotojas už rusų vaikų teises Norvegijoje Johanas Bäckmanas pasisako už Estijos prijungimą prie Rusijos ir buvo vienas iš rusų pakviestų „tarptautinių stebėtojų“ Krymo referendumo farse, naujieji Rusijos militaristiniai, imperiją atstatyti norintys judėjimai pradėjo savo veiklą nuo „antijuvenalinės“ veiklos, o didžioji dalis informacijos apie situaciją Norvegijoje į Lietuvos erdvę patenka būtent iš Rusijos, tikiuosi, į teiginius apie vienoje iš labiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių „siautėjančią“ vaikų teisių apsaugos tarnybą žiūrėtumėte daug skeptiškiau.
Skiepai ir „Barnevernet“ yra tik pavyzdys, kaip suinteresuotos grupuotės nuo aktualių visuomenei vidaus ir užsienio politikos temų nukreipia dėmesį į absoliučiai iš nieko sukurtą baubą. Tačiau faktus ir istorijas galima nesunkiai pasitikrinti paprasčiausiai įvedus paieškoje norimą temą ir paaukojus kelias savo gyvenimo akimirkas tam, kad paskui nereiktų skėsčioti rankomis kartojant burtažodį „čia dar ne viskas aišku“.
