Abiem rankom balsuoju už lietuvišką komercinį banką. Iš karto turiu pastebėti, kad jo nebūtų galima vadinti Nacionaliniu komerciniu banku (NKB). Visur nacionaliniu banku vadinamas šalies centrinis, emisinis bankas. Lietuvoje toks yra Lietuvos bankas (LB). Antram tokiam vietos nėra. Ir nereikia.
Prieš atiduodant komercinius bankus kaimyninių valstybių bankams žodžiu įtikinėjau politikus, kad taip daryti nereikia. Tai kenkia Lietuvos ir jos piliečių interesams. Apie tai rašiau ir spaudoje. Siūliau bent Taupomąjį banką – liaudies banką, esantį arčiausiai žmonių, ypač kaime, palikti lietuvišką.
Ne! Lietuvoje nesą žmonių, išmanančių bankininkystę. Neva dėl to žlugo dalis komercinių bankų. Lyg bankininkystės verslui reikalingas būtų ypatingas pasiruošimas. Kaip astronautams. Pasaulyje pripažįstama, kad bankininkystė nėra kažkuo sudėtingas, bet pakankamai pelningas verslas.
Kodėl žlugo keli bankai 1995 metais? Ne todėl, kad dauguma bankininkų nemokėjo dirbti. Dalį komercinių bankų „iščiulpė“ partijos ir jų proteguojami bankų vadovai. Tai buvo visuotinis grobimo ir „šmugeliavimo“ laikotarpis. Daug kas manė, kad bankai yra neišsenkami pinigų upeliai.
Prie to prisidėjo ir tuometinė A. Šleževičiaus Vyriausybė. Buvo toks stambus Valstybinis komercinis bankas. Pagrindinė akcijų dalis priklausė valstybei. Vyriausybė, deleguodama savo atstovą į to banko tarybą, galėjo tinkamai paveikti banko reikalų tvarkymą. To nedarė. Dar daugiau. Tuometinė Laisvosios rinkos instituto prezidentė E. Leontjeva įpiršo savo laukinę koncepciją, kad valstybė yra blogas šeimininkas (nors iš tikrųjų valstybė negali būti nei geras, nei blogas šeimininkas, o jos reikalus tvarko visuomenės įgaliotos institucijos ar asmenys: prezidentas, Seimas, Vyriausybė), kuriai pasiūlius Vyriausybė savo akcijas pavertė privilegijuotomis, taip netekdama teisės dalyvauti banko valdyme. Ir čia minimas bankas galutinai pateko į Petrikų rankas. Ir greitai tapo „suvalgytas“. (Tarp kitko, Laisvosios rinkos instituto klerkai iki pat šiol tapo nepakeičiamais valdžios ir žiniasklaidos patarėjais – kaip žlugdyti Lietuvos ūkį. Mokslų akademijos Ekonomikos institutas kažkodėl dirba pogrindyje).
Nesuprantu, kodėl dabartinė valdžia taip rūpinasi svetimos valstybės bankais. Ir finansų ministras, ir premjeras, kuris „Lietuvos ryto“ TV 24/7 laidos vedėjui praėjusį sekmadienį aiškiai pasakė, kad „mes rūpinamės Lietuvos bankais“. Tik kur jis tokius Lietuvoje rado? Jais turi rūpintis motininiai bankai arba jų tėvynės valdžia. Kaip „Parex“ banku Latvijos valdžia. Bijo išleisti Vyriausybės vertybinius popierius (VVP). Kad indėlininkai neatsiimtų indėlių ir neinvestuotų savo santaupų į VVP. Neduoti uždirbti iš santaupų savo piliečiams. Geriau maitinti kaimyninių valstybių bankus. Biudžetinėms skylėms užkamšyti ima paskolas iš tų bankų. Nuo visuomenės slepia mokamų palūkanų normą. Bankams labai naudinga turėti didmeninį paskolų ėmėją – ir darbo mažiau, ir jokios rizikos. Mylėk savo artimą kaip pats save...
NKB steigimo reikalingumą ir galimybes konkrečiau bando pagrįsti R. Patalavičius („Balsas.lt“,2009-01-20). Ten irgi tik geri norai, bet ne realios galimybės. Pirmiausia, rinka jau užimta. Ir ten „įlįsti“ labai sudėtinga.
NKB steigėjas tikrai negali būti Seimas. Tam reikėtų keisti daugybę įstatymų. Formuojant banko įstatinį kapitalą, žinoma, galima pridėti ir biudžeto lėšų. Bet jis tuščias. Sakoma, kad dalį kapitalo galima būtų suformuoti pardavus akcijas rinkoje. Teoriškai – taip. Bet kokie dividendai ir kokiu pagrindu būtų garantuojami akcijų pirkėjams, kad juos galima būtų suvilioti? Komercinio banko operacijų mastą riboja pagrindinio kapitalo dydis. Sprendžiant iš pasisakymų, NKB turėtų vykdyti platų bankinių paslaugų teikimo spektrą. Ypač kreditų teikimo srityje. Tad ir jo kapitalas turėtų būti pakankamai didelis.
Siūlymas, kad „...visiškai neblogai būtų, jei piliečiams atsirastų teisė rinktis – ar komerciniai bankai, gaunant sąlyginai geras palūkanas, ar už minimalias palūkanas, ar be jų (pabr. aut. – Z. Ž.), bet su nuolatine garantija“, kilnus, patriotiškas, bet utopinis. Nieko juo nepasieksi.
Teigiama, kad „lėšas kreditavimui NKB pasiskolintų“. Bet pigių kreditų rinkos dabar kol kas nėra. O skolindamasis už dideles palūkanas ir perskolindamas pigiai, kaip tas bankas išgyvens.
Sakoma, kad NKB galima įsteigti Turto banko bazėje. Visiškai teisingai. Turto bankas senokai atgyveno. Bet menka nauda, jei NKB funkcionuos tik Vilniuje. Reikia, kad jis turėtų filialus miestuose ir rajonuose. Tai ilgas ir sunkus kelias. Ir brangus.
Tačiau norint sutramdyti kaimyninių valstybių bankų Lietuvoje lupikavimą (turiu galvoje ir komisinius iš piliečių už komunalinių paslaugų apmokėjimo priėmimą) seniai buvo galima, o ir reikėjo steigti bent vieną lietuvišką banką.
Tokia galimybė buvo ruošiant ir priimant Kredito unijų įstatymą 1999–2000 m. Buvo siūloma žymiai išplėsti kredito unijų veiklos diapazoną, įtraukiant į jų veiklos orbitą ne tik fizinius, bet ir juridinius asmenis. Bet prieš bet kokias radikalesnes pataisas tada piestu stojo Lietuvos banko vadovai. Tuometinei Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkei neužteko ryžto tam pasipriešinti (žinau, nes tuo metu mažu klerku dirbau minėtame komitete ir dalyvavau to įstatymo projekto ruošime).
Bet žymiai lengviau negu steigti bet kokį naują banką – dar ir dabar galima radikaliai pataisyti kredito unijų įstatymą ir išplėsti jų steigėjų bei vykdomų aktyvinių ir pasyvinių operacijų ratą. Be to, reikėtų atsisakyti ir perimto iš kanadiečių lietuvio ausiai svetimo pavadinimo – „unija“.
Reikėtų prisiminti tarpukario Lietuvoje kooperacijos pagrindais egzistavusius bankus, kurie labai buvo paplitę po visą šalį. Tik neturėjo vienodo pavadinimo. Vienur tos kredito įmonės buvo vadinamos smulkaus kredito draugijomis, kitur ūkininkų smulkaus kredito draugijomis, kitur paprastai kredito draugijomis, dar kitur žydų liaudies bankais ir t. t.
Kita galimybė – steigti Pašto banką. Daug kur Europoje toks bankas sėkmingai egzistuoja. Nekiltų problemų dėl patalpų, dalies org. technikos įsigijimo, pagaliau palengvėtų ir kadrų klausimai. Čia visai reali galimybė įsteigti galingą lietuvišką banką, sugebantį konkuruoti su egzistuojančiais kaimyninių valstybių bankais. Tai būtų paspirtis ir Lietuvos paštui. Bet ta ne kartą keliama idėja dar embrioninėje būklėje numarinama. Todėl manau, kad bergždžios šnekos apie kažkokio NKB steigimą plynoje vietoje.
Tarp kitko, man nesuprantami siūlymai steigti kaimyninių valstybių bankų veiklos stabilizacijos fondą. Jei tų pačių bankų lėšomis, tai tegu jie ir įsisteigia tokį fondą. O jei būtų ten kišamos biudžeto lėšos, tai jau reikštų galutinį valdžios bankrotą. Valdžiai turėtų rūpėti gyventojų santaupų bankuose saugumas. Tam yra Indėlių draudimo fondas. Jei jis mažas, reikia didinti jį iš tų pačių bankų lėšų.
Pagaliau dėl NKB steigimo iniciatorių pagrindinio motyvo – kad prisidengdami krize komerciniai bankai griežtina kreditų teikimo sąlygas ir didina palūkanų normas. Dabartinė Lietuvos Vyriausybė panašų baubą fiksuoja savo programoje. Tuo tarpu Lietuvos banko vadovai giriasi sugriežtinę komercinių bankų priežiūrą, dėl ko, – pasak LB pirmininko R. Šarkino, – pasunkės kredito gavimo sąlygos. Taigi, turime tą, ką turime. Bet kodėl veikiama kaip toje Krylovo pasakėčioje „Gulbė, lydeka ir vėžys“. Manau, kad komerciniai bankai turi veikti jiems būdingais metodais. Tuo labiau kad kaimyninėse šalyse turi savo motininius bankus, kurie tvarko savo dukterinius bankus Lietuvoje ir atsako už jų veiklą. Tai daryti jų šventa pareiga. Ne tik persipumpuoti iš jų kasmet iš Lietuvos išlupamus vis didesnius pelnus.
Nenormalu, kad Lietuvos banko veikla Lietuvos ekonomikoje beveik nepastebima. Jo didžiulis, brangiai apmokamas aparatas dirba tik sau. Lietuvos banko įstatymo 7 straipsnyje pasakyta: „1. Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – siekti kainų stabilumo.“ Jau kelinti metai kainos didėja. Ar daug kas girdėjo apie Lietuvos banko pastangas stabilizuojant jų augimą? Kai kas tik „pabėdavoja“, kad esant valiutų valdybos modelio supančiotam litui Lietuvos bankas neturi galimybių daryti įtakos kainų stabilumui. Tad kodėl tomis sąlygomis LB vadovybė pati pasiūlė Seimui tokį savo pagrindinį tikslą. O jo neįvykdant išeina, kad Lietuvos bankas nevykdo savo egzistavimo pagrindinės funkcijos.
Buvo pažadėta, kad euras į Lietuvą ateis nuo 2007 m. Tuometinė Vyriausybė ir jos premjeras A. Brazauskas bei finansų ministras Z. Balčytis euro įvedimą laikė savo veiklos prioritetu. Bet iš tikrųjų tą reikalą paliko savieigai. Nors labai lengvai galima buvo sutvarkyti reikalą taip, kad nebūtų buvę jokių kliūčių euro atėjimui. Galima buvo suabejoti Z. Balčyčio, kaip finansų ministro, kompetencija. Bet kur buvo Lietuvos bankas? Jo vadovai tik snūduriavo savo akvariume. Ir nieko. Ar kas išdrįso nors mažytį priekaištą pareikšti? Ne! Juk jei būtų euras, Lietuvos žmonės lengviau pergyventų šiandieninę krizę (atsiprašau, – sunkmetį).
Ir dar. Lietuvos bankas galėtų padėti įveikti dabartinius valstybės finansinius sunkumus. Tik valdžios vyrai neturėtų bijoti Lietuvos banko vadovų ir patarėjų iš užsienio įvairių gąsdinimų. Juk Lietuvos bankas disponuoja ne kažkokiu savo ar iš užsienio gautu turtu. Bet Lietuvos valstybės turtu. Juk kažkas nelogiška, kad valstybė, perdavusi administruoti savo turtą savo įsteigtai institucijai, bėdai ištikus nebegali nors dalimi to turto ir nors laikinai pasinaudoti. Gali. Tik valdžia turi veikti drąsiai ir ryžtingai. BET APDAIRIAI IR PROTINGAI.
Zenonas Žilevičius
