Kad ženklas „Be GMO“, kuriuo siūloma gamintojams ir verslininkams savanoriškai žymėti maisto produktus, iš tiesų būtų patikimas, toks ženklinimas turi būti teisiškai reglamentuotas ir kontroliuojamas valstybės. Dėl poreikio jam sukurti teisinį pamatą neabejojo nei vienas praėjusį penktadienį Aplinkos ministerijos sukviesto susitikimo dalyvis. Į šį susitikimą susirinkę Aplinkos, Sveikatos apsaugos ir Žemės ūkio ministerijų, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto, mėsos perdirbėjų, kiaulių augintojų ir paukštininkystės asociacijų, UAB „Kvalitetas“ ir Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovai tarėsi, kokia galėtų būti šio ženklo sertifikavimo ir kontrolės sistema.
„Žmonės labai jautrūs visai su genetiškai modifikuotų organizmų naudojimu susijusiai informacijai, kuri kartais apauginama įvairiausiais mitais ir baubais. Ir, aišku, jie mieliau pirks maisto produktus su ženklu „Be GMO“. Tačiau šis ženklas – ne masalas pirkėjui, o teisinga informacija vartotojui. Deja, negalime būti tikri, kad išvengsime piktnaudžiavimų. Todėl ir reikia teisinio reglamentavimo“, – sako aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
Padėtį apsunkina tai, kad ES nėra priėmusi jokių teisės aktų, kurie reglamentuotų žymėjimą ženklu „Be GMO“, nors pats GMO naudojimas yra griežtai reglamentuotas. Maisto produktų, kuriuose yra daugiau kaip 0,9 proc. GMO, ženklinimo etiketėse turi būti parašyta, kad produktas pagamintas iš genetiškai modifikuoto produkto ar kad jo sudėtyje yra komponentų su GMO. Siekdamos skatinti savo verslininkus ženklinti produkciją „Be GMO“, kai kurios ES šalys – Austrija, Vokietija, Prancūzija, Italija, tiksliau, atskiri jos regionai – yra įteisinusios tokio ženklinimo galimybę. Tai ruošiasi padaryti ir Liuksemburgas.
Daugiausia patirties šioje srityje turi Austrija. Ji teisinio reglamentavimo prieš GMO ėmėsi dar prieš 15 metų. Austrijos rinkoje yra daugiau kaip 1200 paženklintų „Be GMO“ maisto produktų. Ūkininkas, norintis turėti tokį ženklą, privalo pristatyti akredituotai nacionalinei laboratorijai dokumentus ir pašarų ar augalinės kilmės maisto produktų pavyzdžius ištyrimui. Jeigu jie atitinka reikalavimus, išduodamas sertifikatas ir pasirašomas kontrolės kontraktas.
Kaip pažymėjo susitikimo dalyviai, Lietuvoje dauguma gyvulinės kilmės maisto produktų (pienas, mėsa, kiaušiniai) gaunami naudojant genetiškai modifikuotus pašarus arba yra sumaišomi su produkcija, kuriai gaminti panaudoti tokie pašarai. Verslininkai galėtų savarankiškai ženklinti gyvulinės kilmės produkciją, kuri gaunama nenaudojant tokių pašarų. Tai paskatintų ūkininkus grįžti prie tradicinių pašarų, o vartotojai turėtų daugiau galimybių rinktis „švarų“ maistą.
Per susitikimą buvo sutarta pirmiausia surengti mokslinę konferenciją, kuri apžvelgtų ir įvertintų kitų šalių patirtį ir pasiūlytų ženklinimo „Be GMO“ teisinio reglamentavimo būdus.
