Būtų neprasminga kalbėti apie tai ar toks ekspertų vertinimas buvo teisingas ir, ar Žemaitijos kolegija tikrai nusipelnė būti uždaryta, tačiau verta atkreipti dėmesį į šį vieno mėnesio terminą ir galimus kolegijos ateities scenarijus bei kitas aktualias aplinkybes.
Pirmasis scenarijus
Kolegija, kaip juridinis asmuo, yra uždaromas, o visus jos išteklius, vykdytas studijų programas ir studentus perima kita aukštoji mokykla. Faktiškai tai reiškia tos pačios kolegijos tolimesnį egzistavimą, tikėtina su tuo pačiu personalu ir tomis pačiomis veiklomis, tik po kitokiu pavadinimu. Čia pralaimi tik Žemaitijos kolegijos direktorius, jo pavaduotojai ir dar vienas kitas kolegijos administracijos darbuotojas, kurio pareigos tampa neaktualios kolegiją prijungiant prie kitos aukštosios mokyklos.
Ramus, daug triukšmo nekeliantis ir didelių pastangų nereikalaujantis scenarijus. Vis dėlto tokios scenarijaus įgyvendinimas puikią galimybę iš tiesų prisidėti prie Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo paleistų vėjais ir leistų tą pačią, nekokybišką veiklą tęsti toliau.
Verta pastebėti tai, kad anksčiau situaciją komentavęs Žemaitijos kolegijos direktorius žiniasklaidai dėstė būtent tokį variantą. Jo teigimu, pokyčio niekas net nepajaus, o vietoje dabartinės Žemaitijos kolegijos bus steigiamas Žemaitijos studijų centras, kuris bus pavaldus kitai aukštajai mokyklai. Iš esmės, buvusios Žemaitijos kolegijos patalpos, studijų programos, darbuotojai ir esami studentai bus priskirti kitai aukštajai mokyklai, kas reikštų visišką neefektyvumą ir studijų kokybės sistemos pralaimėjimą: tai parodytų, jog neigiamas aukštosios mokyklos vykdomos veiklos įvertinimas bei aukštosios mokyklos uždarymas nepateisina aukštųjų mokyklų institucinio vertinimo siekių ir neveda prie Lietuvos aukštojo mokslo kokybės gerėjimo. Na, o studentai šiuo metu studijuojantys Žemaitijos kolegijoje, veikiausiai baigs jau kito pavadinimo, bet panašaus lygio studijų kokybės studijų programą tik kitoje aukštojoje mokykloje.
Antrasis scenarijus
Kitas scenarijus vestų mus prie esminių pokyčių ir tikslingo galimybės optimizuoti Lietuvos aukštojo mokslo tinklą panaudojimo. Aukštoji mokykla yra eliminuojama kaip juridinis asmuo, jos valdyto turto yra atsisakoma kaip ir vykdytų veiklų, studentams yra pirmiausia siūloma tęsti savo studijas kitose aukštosiose mokyklose, atsižvelgiant į fizinį atstumą tarp jų gyvenamosios vietos ir aukštosios mokyklos bei pasirinktos studijų programos.
Šis scenarijus, savaime suprantama, keltų daug klausimų ir reikalautų kur kas išsamesnio planavimo iš ministerijoje suburtos darbo grupės, kuri, norisi tikėti, šiuo metu pluša ir eina būtent šiuo keliu. Kas nutiks su kolegijos patalpomis? Kaip bus patenkinami regiono poreikiai? Kokie pasiūlymai bus pateikiami studentams? Atsakymus į juos tikrai galima rasti, jei tik yra politinės valios ir noro šį sprendimą priimti taip, kad jis būtų iš tiesų naudingas Lietuvos aukštojo mokslo sistemai.
Kolegijos uždarymas – proga grąžinti viltį
Žemaitijos kolegijos neakreditavimas – precedentas Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, o norint pasinaudoti taip sėkmingai (žinoma, ne visiems) susiklosčiusiomis aplinkybėmis reikalingas viešumas ir politinė valia. Sprendimas dėl Žemaitijos kolegijos uždarymo arba didins pasitikėjimą išorinio vertinimo sistema ir leis tikėtis tolimesnių, teigiamų sprendimų, arba galutinai pamins viltį, kad neigiami išorinių vertinimų rezultatai ir akreditacijos nutraukimas yra vienas iš galimų kelių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimui. Reikia tikėtis, kad šios situacijos svarba yra suprantama sprendimų priėmėjams.
Dabartinis Žemaitijos kolegijos įvertinimas – nesuteikta akreditacija – rodo, kad studentai trejus metus studijavo tokioje aukštojoje mokykloje, kuri niekaip neatitiko kokybės standartų, kuri per trejus metus negebėjo sureaguoti į užsienio ekspertų pateiktas pastabas... ir yra nemažas šansas, kad jai bus leista egzistuoti toliau, tik kitu formatu, kitu pavadinimu.
Į Žemaitijos kolegiją 2015 m. įstojo 70 valstybės lėšomis studijuojančių pirmakursių, 2014 m. – 68. Taigi apie 100 tūkstančių valstybės eurų į nekokybišką aukštojo mokslo balą kasmet. Reikšmingas klausimas – kiek dar Lietuvoje yra tokių aukštųjų mokyklų ir kas turėtų prisiimti atsakomybę už į jas investuojamų (jei taip galima pasakyti) valstybės lėšų tikslingumą?
Andrius Zalitis, Lietuvos studentų sąjungos viceprezidentas
