Pastaruoju metu sparčiai daugėja iniciatyvų, rodančių žemaičių etnokultūrinio ar tautinio tapatumo stiprėjimą, o sykiu ir tikslingas pastangas jį įtvirtinti. Nesvarbu, kaip būtų vertinami kai kurie sumanymai – „vaikų žaidimas“ ar ‚pigaus populiarumo siekis“, jie yra tautinės savimonės apraiškos.ir įsilieja į bendrą „tautinio atgimimo“ vyksmą.
Žemaičių kalbos klausimas svarstomas jau senokai, tad nederėtų laikyti vien tik nesusipratimu kai kurių vietos politikų geidavimus, jog Žemaitijoje žemaičių kalba įgautų oficialų statusą. Nuo svarstymų pereinama prie sprendimų. Kai kuriose savivaldybėse oficialia posėdžių kalba greitu laiku gali tapti žemaičių kalba. Šioje srityje garsėja Skuodo politikai. Nesvarstysiu, kaip šitai suderinti su Lietuvos Konstitucija bei Kalbos įstatymu – socialiniai bei kultūriniai vyksmai dažnai „nepaiso“ nei konstitucinių bei įstatyminių normų, nei mūsų išankstinių įsivaizdavimų bei vertinimų.
Visiems aišku, kad kalba yra etnokultūrinio ir tautinio tapatumo pamatas, o kova dėl kalbos statuso ir apskritai kalbos politika yra vienas svarbiausių tapatumo tvirtinimo instrumentų. Lietuvių atgimimas taip pat buvo paremtas lietuvių kalba ir lietuviška raštija. Garsėjame kaip knygnešių tauta ir kraštas. Tautinio tapatumo tvirtinimui svarbu ne mokslinis kalbų skirtingumo nustatymas, o tam tikrų skirtingumo bruožų iškėlimas bei įtvirtinimas švietimo sistemoje ir viešame gyvenime. Kas vieniems atrodo nereikšmingas mokslinis ypatumas, tas kitiems gali tapti svarbiu skirtingumo bruožu. Tačiau svarbiausia – žmonių bendruomenės įsitikinimas, jog jie gyvena savo gimtinėje ir kalba gimtąja kalba. Tas įsitikinimas stiprina tapatinimosi jauseną, kuria jau gali „pasinaudoti“ ir politikai.
Žemaičių tarmė vis labiau girdima viešajame ne tik Žemaitijos, bet ir iš provincijos statybininkus bei studentus sutraukiančio Vilniaus gyvenime. Daugėja ir literatūrinės bei apskritai kultūrinės kūrybos žemaičių kalba. Galima nujausti, jog kūryba žemaičių kalba bus vis labiau pasitelkiama žemaičių tapatumui tvirtinti mokyklose, juolab kad mokyklos yra savivaldybių žinioje. Tad daug kas priklausys nuo savivaldybėse įsivyraujančių nuotaikų bei nuostatų.
Kyla klausimas, kaip žemaičių tarmės išsiskyrimas iš lietuvių kalbos ir virtimas žemaičių kalba paveiktų bendrinės lietuvių kalbos būvį bei gyvybinę lietuvių kalbos galią? Žemaičių sąjūdžio atstovai į tokį klausimą galėtų atsakyti, jog tai jau ne jų, o centrinės valdžios reikalas. Žemaičių tapatumo įtvirtinimas vis labiau verčia svarstyti, ar mūsų centrinė valdžia, taip pat politinis elitas išsiugdė gebėjimus užbėgti už akių rimtoms valstybės eroziją skatinančioms problemoms.
Deja, tenka pripažinti, jog mūsų centrinės valdžios gebėjimai šioje srityje labai menki – atkreipkime dėmesį į vis didesnių problemų kamuojamą Vilniaus krašto švietimą, taip pat į drastiško valstybinių mokyklų tinklo kaimo vietovėse mažinimo politiką. Vilniaus rajono lenkų politikai rodo kur kas didesnį įžvalgumą, stengdamiesi švietimą paimti į savo rankas. Juolab kad juos veiksmingai palaiko didelė valstybė.
Žemaičių iškeliami bei aptarinėjami kultūriniai bei politiniai sumanymai tapatumui tvirtinti remiasi tvirtu jau sukurtų ir sėkmingai veikiančių institucijų pagrindu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tos institucijos apima bene visas tautinės savikūros sritis. Jau senokai veikia Žemaičių parlamentas, Žemaičių akademija, Žemaičių kultūros draugija. Visose susibūrusios gausio intelektinės pajėgos.
Kol kas šios draugijos yra demokratinei visuomenei reikalingos žmonių saviorganizacijos struktūros, tačiau tokioms struktūroms būdingas ir politinis aspektas, kuris susiklosčius palankioms aplinkybėms gali tapti vyraujančiu, – Lietuva nepriklausomybėn ėjo per kultūrinių draugijų gaivinimą bei steigimą.
Nereikia didelės fantazijos įsivaizduoti, kaip žemaičių kultūrines draugijas paversti proto ar kvazivalstybinės valdžios institucijomis. Gyvename imitacijų, simuliakrų pasaulyje. Sėkmingai imituojama demokratija, parlamentinis valdymas. Juk ir Lietuvos parlamente esama parlamentinių, rinkimuose nedalyvavusių ir niekieno nerinktų partijų, kurių vadovai užima aukščiausius valstybės postus. Nei politiniam elitui, nei Konstituciniam Teismui tokios imitacijos nerūpi.
Galima numanyti, jog visos šios kultūrinės organizacijos bus pasitelktos svarbiems žemaičių tapatumo tvirtinimo politiniams uždaviniams spręsti. Vienas tokių – žemaičių registro kūrimas, kuris laikytinas politinių veiksmu. Įrašymas ar įsirašymas į registrą gali tapti sudėtingų politinių žaidimų, taip pat ir manipuliacijų arena. Sudarytojai ir su jais susijusios politinės jėgos žemaičių registrą pasitelks ir panaudos kaip laisvo žmonių apsisprendimo apraišką, į kurią visoms valdžioms privalu atsižvelgti. O Europos Sąjungos politika palaiko ir gina laisvą žmonių tapatinimąsi su etnokultūrinėmis bendruomenėmis, taip pat tokių bendruomenių įvairovę. Šiuo atžvilgiu supolitintam žemaičių sąjūdžiui veriasi galimybės pasitelkti savo tikslams kai kurias ES institucijas.
Žemaičių „tautinis atgimimas“: tapatumo įtvirtinimo politika (I)
Žemaičių „tautinis atgimimas“: tapatumo įtvirtinimo politika (II)
