Netikėtas Marijono Giedrio skambutis į redakciją. Žinomas režisierius (“Vyrų vasara", “Herkus Mantas", “Perskeltas dangus", kt.) be apylankų pareiškė: “Atvažiuokite, papasakosiu, kaip buvo išvogti “Žalgirio" pinigai". Turėjo galvoje Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms skirtą istorinį filmą “Žalgiris - geležies diena". Visuomenei jau seniai buvo aišku: kelerius metus pūstas patriotinis burbulas subliūško, paskleisdamas negerą kvapą, primenantį tą, kuris liko po VEKS ir Lietuvos tūkstantmečio...
M.Giedrys, sužlugdyto filmo konsultantas, savo namuose laukė ne vienas - su scenarijaus autoriumi rašytoju Juozu Marcinkevičiumi.
- Taigi jau kelintą kartą, prisidengdami kultūra, užlipome ant to paties grėblio. Nuo ko viskas prasidėjo?
M.GIEDRYS: Dar 2006 m. Kultūros ministerija paskelbė istorinio filmo projektų konkursą. Jame dalyvavo 10 režisierių: Jonas Vaitkus, Algimantas Puipa, Šarūnas Bartas, Raimundas Banionis, kiti. Atrinkti du projektai - Barto “Margiris" pagal Mariaus Ivaškevičiaus scenarijų ir Banionio “Broliai, įveikę Europą".
J.MARCINKEVIČIUS: Monopjesę tokiu pavadinimu kadaise buvau įteikęs Donatui Banioniui, tikėdamasis, kad jį sudomins Jogailos vaidmuo. Jis, karalius, sėdi mūšio lauke ir apmąsto dramatiškus įvykius.
- Kodėl galiausiai apsistota prie Banionio ir jūsų projekto?
J.MARCINKEVIČIUS: Laimėjo Žalgirio tematika. Nenumaldomai artėjo 600-osios mūšio metinės.
- Mariau, ką apie scenarijų pasakysite jūs, pakviestas būsimo filmo konsultantu?
M.GIEDRYS: Tematika buvo labai svarbi. Vytauto ir Jogailos santykiai, Lietuvos krikštas, Žalgirio pergalė. Ilgai negalėjau išsireikalauti scenarijaus. O kai galų gale gavau, pamačiau, ko nesitikėjęs. Pagrindinis herojus - nebe Jogaila, o vokiečių riteris Markvardas, kuris pasakoja tai, ką patyręs. Beje, šiek tiek pažinojęs Vytautą. Buvo ten ir “muilo linija" - meilės istorija tarp Markvardo ir Vytauto žmonos tarnaitės...
J.MARCINKEVIČIUS: Negalėjau patikėti savo akimis. Rašau Banioniui (su juo gali susisiekti tik elektroniniu paštu, nes vis kažkur išvykęs): Raimundai, jei nenori su manimi dirbti, nedirbk, bet muilo operos mano pavarde nebus. Beje, ant scenarijaus jau ne tik mano pavardė, atsiradusios dar dvi - paties Banionio ir kažkokio Daškaus, kurio akyse nesu matęs. Šiurkščiausias autorinių teisių pažeidimas. Toliau - dar gražiau. Tų “bendraautorių" atsiranda visa puokštė. Be Daškaus sūnaus - Daškus tėvas, kažkokia Gancevskaitė...
Kreipiuosi į Kultūros ministerijos Autorinių teisių skyrių. Šis paprašo Banionio ir jo prodiuserio Arūno Stoškaus bendraautorystės sutarčių. Aišku, jie neturi, pasiima nedarbingumo pažymėjimus, vilkindami laiką.
