Apie lietuvius nepagrįstai sudaroma nuomonė, kuriama istorija, menkavertiškumo jausmas, kad esame kilę iš ūkų, bevardės egzistencijos ar ūkanotų barbarų genčių. Kodėl renkamės nuolankią Lietuvos istorijos interpretaciją, jeigu mūsų protėviai turėjo ideologiją, vertybinius pamatus, nuostatas, o valstybė buvo didinga? Apie tai antradienį kalbėta Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimas surengtoje diskusijoje "Ką apie mūsų praeitį sako ne svetimi metraščiai, o sava žemė".
Diskusijai abejingi neliko archeologas Aleksejus Luchtanas, Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo iniciatorius Rolandas Paulauskas bei žalgirietis Audrius Butkevičius.
Pasak archeologo A. Luchtano, egzistavo darinys, kuriam tiko "Litua" vardas. Nors turima mažai faktinės medžiagos, tačiau atrasti archeologiniai radiniai byloja, kad baltai aktyviai dalyvavo Baltijos jūros regione, turėjo savo ideologiją, nebuvo, pasak jo, vien tiktai pelkių teritorija. Be to, Lietuva turėjo stiprią karinę industriją, atitikusią kaimyninių šalių ginkluotės lygį. 10 amžiuje įvyko ekonominis lūžis, kai tvirtėjo piliakalniai, tapome pažangesni žemdirbystei, pradėjome naudoti primityvų žiedžiamąjį ratą. Klestinčiu laikotarpiu, 13-14 amžiuje, Lietuvos visuomenė atitiko Rytų Europos vidutinio dydžio medinio miesto modelį su gatvės struktūromis, stabiliomis posesijomis, specializuotais amatais.
"Yra sakoma, kad mes įsiliejome į Vakarų lotyniškąją civilizaciją, kad tai yra Lietuvos pradžia. Yra sudaroma menkaverčio krašto ir jo pelkių gyventojų samprata, kuri mums peršama. Mums kyla klausimai, ir bandome suprasti, kaip šita valstybė priešinosi, gyvavo", - sakė A. Butkevičius.
"Mus domina aspektas, kodėl mes šiandien, žiūrėdami savo praeitį, pasirenkame patį nepalankiausią interpretacijos variantą - tuos ūkus ir bevardę civilizaciją. Nors mes galime pasirinkti ir kitą interpretaciją, kad buvo pas mus civilizacija. (...) Kodėl šiandien renkamės nuolankią interpretaciją?" - antrino žalgirietis R. Paulauskas
Archeologas A. Luchtanas patikino, kad jo kolegos matą lietuvių tradicijos, kultūros, regionų apgyvendinimo tęstinumą per pirmąjį tūkstantmetį. Istorikas prakalbo apie tai, kad jau Traidenio, Mindaugo laikais dinastinių ryšių, kontaktų užmezgimo iniciatyva su krikščioniškojo pasaulio šalimis buvo iš lietuvių pusės.
"Pirmas bandymas, kai pasidarėme įdomūs, kai suprato, kad čia kažkokia jėga yra, kad ji formuojasi, kad tai nėra laukinių, miške bėgiojančių kažkokių kailiais apsirengusių ir akmeniniais kirviais ginkluotų baltų gauja. (...) Turėjome gal dar ne valstybės, bet sudėtingos socialinės organizacijos užuomazgą.(...) Palaikėme ryšius su Romos imperija, galiausiai Gintaro kelias mus parodė visam to meto civilizuotam pasauliui. Nebuvo taip viskas izoliuota. Gal atskirais šimtmečiais mes ir gyvenome ramų gyvenimą", - kalbėjo profesorius.
Anot R. Paulausko, dėl to galima manyti, jog lietuvių ir vakarietiška civilizacija porą šimtą metų viena į kitą skverbėsi - kovojo, perėmė. Lietuviai, anot jo, rašydami istorijos vadovėlį gali remtis ne tik ūkais.
"Kuriamas Europos vadovėlis, bendras visai Europai, ir kaip 19-ame šimtmetyje istorija buvo dalinamasi didžiųjų valstybių. Sutiksite turbūt, kad Lietuvos nebuvo, ir ne kas mums ten ir liko. Tai dabar, matyt, vėl kažkas panašaus bus rašant istorijos vadovėlį. Mes ten galime ateiti su vienokiomis ar kitokiomis pretenzijomis. Ir kol kas matau, kad dominuoja tas kilimo iš ūko motyvas. (...) Šiandieną yra pasirinkimas: ar naiviai lauksime, kol kažkas mus aprašys ir įtrauks, ar mes patys vėl kovosime už savo vietą senovės istorijoje", - svarstė Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo iniciatorius ir teigė, kad baltų civilizacija, nors ir pralaimėjo krikščioniškajai, bet buvo ir priešinosi šimtmečiais.
A. Butkevičius pabrėžė, kad jį gąsdina tai, ar Lietuvos istorikai turės pakankamą valstybinę paramą tam, kad atlaikytume kadaise buvusios didingos valstybės pozicijas.
"Baltarusijos istorikai, kuriuos valstybė remia geriau negu Lietuvos valstybė mūsų istorikus, šiandien bando Baltarusijos istoriją pritempti prie savo politinių interesų. Labai panašus procesas vyksta Ukrainoje ir tautos, kažkada buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sudėtinėmis dalimis, dabar tempia LDK idėją ant savęs, o mes be kovos atiduodame viską. Kuo mes tapsime tame europiniame istorijos vadovėlyje, kaip mes atrodysime bendrame Lietuvos-Lenkijos vadovėlyje", - klausė A. Butkevičius.
"Galime prasčiau atrodyti bendrame kontekste, bet jeigu mūsų istorikai ieškos tų kelių, momentų, kuriais iš tikrųjų galime būti unikalūs Europoje, o ne tik visur tvirtinti, kad mes esame paskutiniai pagonys ir tuo labai didžiuojamės", - diskusiją pabaigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto archeologijos katedros vedėjas A. Luchtanas.
